Bet kiek šventinio nerimo, kone švento! Nes esminė gruodžio 24 – ios problema ir vėl, pasirodo, – ta pati, kaip ir pernai: koks formatas? Paskui jau bus kaip bus, paskui vis vien kažkur kažkaip susėsime, kažką valgysime, kažko negersime. Užtat dabar vyksta karštligiškas strategijos dėliojimas, ne staltiesių ir ne patiekalų, o pozicijos derinimas, koncepto šlifavimas. Prieš save, prieš artimą žmogų. Ir prieš feisbuką.
Klausimas ir vėl praktiškas, nes niekur, mielieji, mes nesidėsime, – teks parodyti miestui ir pasauliui, kokia buvo mūsų Kūčių vakarienė. Tai buvo padaryta pernai ir užpernai, nes argi buvo įmanoma neparodyti stalo su va tokiais patiekalais iš va tokių ingredientų. Lygiai kaip neįmanoma kasmet neparodyti gražiausiai marginto Velykų kiaušinio, paskutinio sniego gegužės mėnesį, pirmojo sugrybauto baravyko, paskutiniojo sugrybauto baravyko, pirmojo iškritusio sniego.
Ir štai dabar – priešpaskutinė metų ekshibicija. Nepakeliamo skonio Kūčių etnolengvybė.
Čia turėčiau priminti: norime mes to ar nenorime, bet ateinančio pirmadienio vakarienė taps mūsų mitybinės orientacijos, gastronominės ideologijos, požiūrio į nacionalinę virtuvę, sveiko maisto vertybių, persirgtų dietologinių naujienų ir aj, kaip čia be prosecco svarstymų veidrodis.
Ar mūsų Kūčios bus idealiai švarios etnografine prasme? Vyrai ir moterys bus nusiprausę kubiluose? Ant stalų – glėbeliai šieno, kalėdaičiai, avižų kisielius, kūčiukai, barščiai su grybais, silkė, lydeka, mišrainė gardinta tik su šaltai spaustu linų sėmenų aliejumi ir, be abejo, – škač visokios postpagoniškos virtuvės svetimybės, škač, išskyrus nebent druską ir pipirus, nors dėl pipirų – neaišku...
Ar mūsų Kūčios bus su melancholijos ašara tiems laikams, kai šventėme, nors nebuvo galima, o dabar galima, ir majonezo gamintojai tai žino, jie žino, kad daugeliui Kūčios be baltos mišrainės kažkaip nesigauna, apie tai pijarščikai jau nuo lapkričio pradžios gieda giesmę, tiesa, šiek tiek genetiškai modifikuotą – duok mums, Dieve nors šlakelį majonezo.
Ar mūsų Kūčios taps vegetarinio triumfo vakarienė, nes juk triumfas globalus: visi visuose kontinentuose išsibarstę lietuviai metų pabaigoje pasmerkti žaliavalgystei! Tik šiek tiek neramu, kad teks kažkaip susitarti su šeimos žmonėmis, kažkaip išsiaiškinti, sudaryti nepuolimo paktą klausimu – kokio lygio vegetarizmas triumfuos ant stalo – su negyva lydeka ir negyva skumbre ar tik su negyvais kviečiais, pupomis, aguonomis?
Ar mūsų Kūčios taps šiuolaikinės kulinarijos pasiekimų EXPO, – be mėsos, nes Serano chamonas ir Kalabrijos nduja palauks vieną parą, kokios problemos? Bet mes – smalsūs, naujoviškai mąstantys ir valgantys startuoliai, mums Kūčios be fine de claire austrės aromato, be skraidančių kalmarų carpaccio, be Sardinijos artišokų, be to ir be ano yra tiesiog tamsios, liūdnos, anachronistiškai atgrasios!
O gal mūsų Kūčios bus tradiciškai margos, kupinos gerų ketinimų sutaupyti ir skaniai pavalgyti, – prie to mus lenkia Lidlas ir kompanijos, tenlink orientuoja beprotiškas kalėdinio deluxe maisto kiekis? Greičiausiai Kūčios bus mažumėlę, kiek įmanoma, – etnografiškos, bet patogiai, be kančios; šiek tiek majonezo šen bei ten, minimumas sovietinio venigreto nostalgijos, matyt, išliks, na, bet nieko tokio – praeitį nugalės dabartis ir reveransai jūrų gėrybėms – kriauklėms, žnyplėms, čiuptuvams ir galiausiai – privalomos paliaubos su sesėmis vegetarėmis, nors tos paliaubos baigsis jau kitą dieną, kai nusklis kiaulienos, žąsienos, kengūrienos ir kitų sočiųjų riebalų artilerijos aromatų salvės.
xxx
Aš siūlau caput mundi stiliaus Kūčių vakarienę. Lotyniškas daiktavardis caput (kirčiuojamas pirmasis skiemuo) neturi nieko bendro su vokišku būdvardžiu kaputt (kirčiuojamas antrasis skiemuo) – pribaigtas, sunaikintas.
Caput semantika – labai plati, priklausomai nuo konteksto ir junginių. Vis tik dažniausias ir iki šiol plačiausiai žinomas išsireiškimas yra šis – caput mundi, pasaulio centras. Toks Antikos laikais buvo Romos – miestų miesto, imperijos ir didžiausios pasaulio valstybės titulas. Todėl bendrąja prasme ši formuluotė perteikia pasaulinės vertės reiškinį, kurį visas pasaulis mato, gerbia, žavisi.
Reikėtų, kad mūsiškė Kūčių vakarienė taptų caput mundi – pasauline. Ji turėtų tapti nematerialiuoju pasaulio paveldu – planetos super-vertybe, kuri tokia būtų tol, kol gyvuotų materialusis pasaulis. Šį titulą gali suteikti vienintelė įstaiga – UNESCO, Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija.
Ką reikėtų daryti, kad tai, ką jūs, ką mes pirmadienį vakare valgysime taptų pasaulio grožis, kad kuklų kūčiukų traškumą pamatytų, įvertintų ir pripažintų Paryžiaus place de Fontenoy?
Tai nebūtų lengvas pasivaikščiojimas. Nes iki šiol tik keturi, viso labo keturi su skoniu ir maistu susiję reiškiniai pasiekė UNESCO olimpą: Viduržemio jūros dieta (Kipras, Kroatija, Graikija, Marokas, Ispanija, Portugalija ir Italija – 2013), alaus gamybos tradicijos ir kultūra (Belgija, 2014), Pantelerijos salos „zibibbo“ vyno tradicijos (Italija, 2015), Neapolio picos kepėjų pizzaiuoli menas (Italija, 2017).
Pirmiausiai tektų susitarti (susiginčyti, susimušti, sukirsti rankomis) tarpusavyje – kas gi yra toji autentiška Kūčių vakarienės tradicija? Dzūkiškas etno skonis ar aukštaitiškas? Ar tas – soft, su mišrainėmis, gardintomis majonezu iš ekologiškų kiaušinių? Šiuo klausimu, matyt, įvyktų nacionalinis referendumas...
Paskui Žemės ūkio ministerija turėtų paruošti strategiškai apgalvotą dosjė, kurį UNESCO vadovybei Paryžiuje reikšmingai kostelėjusi įteiktų mūsų ambasadorė prie UNESCO. Paskui reikėtų tarp 190 UNESCO valstybių – narių pradėti ieškoti valstybių – sąjungininkių, jas įtikinti, kad kūčiukai – tai gastronominis unikumas, vieną kitą ambasadorių pakviesti Kūčių vakarienės, žodžiu, vystyti įtakos ir diplomatinio lobizmo veiklą.
Visa tai užtruktų keletą metų. Mes visi užgniaužę kvapą lauktume ir esant reikalui važiuotume Paryžiun į palaikymo akcijas, kad ten tie UNESCO ponai suprastų ir gerai pagalvotų prieš balsavimą. Jie, žinoma, balsuotų „už“, jiems kito kelio neliktų, nes matytų, kaip tai yra mums svarbu, kaip dega mūsų akys ir plaka mūsų širdys.
Paskui... Paskui būtų nacionalinio džiaugsmo pliūpsnis, panašus į tą, kurį mačiau Neapolyje, kai vietiniai picų kepėjai gavo UNESCO titulą – visas Neapolis tiesiog pasiuto iš džiaugsmo, ir Elena Ferrante greičiausiai aprašys šį reikalą kitame savo romane.
Ir dar – kai jau Kūčios taps pasaulio bamba, Lietuvos vyriausybei teks rūpintis šio turto priežiūra, ir mes visi gruodžio 24 -sios vakarą turėtume atsakingai galvoti, kaip ten yra su majonezu... Nors šiaip jau net ir dabar galime apie tai pradėti galvoti. Kūčios – tai mūsų caput mundi.
