Paulius Jurkevičius: La Lituanie surgelée (šaldyta Lietuva)

Dėl visko kalti jie – du simpatiški prancūzai Yves'as ir Dominique atsibastę iš Tulono apylinkių. Jie sujaukė mano atostogas elegantiškame, išpuoselėtame, prabangiame kurorte. Druskininkuose. Privertė ieškoti, tyrinėti, jaudintis. Smarkiai stebėtis. Ir galiausiai suabejoti: Druskininkai yra Dzūkijoje? O gal nelabai?
Paulius Jurkevičius
Paulius Jurkevičius / Nuotr. iš asmeninio archyvo

Ir mes, ir jie stovėjome beprotiško ilgio spūstyje tarp Varšuvos ir Augustavo. Puiki proga atgaivinti šnekamosios prancūzų kalbos įgūdžius. Apie ką smagiausia šnekėti su prancūzais? Apie kelio remontą? Apie terorizmą? Nieko panašaus.

Kalbėjome apie gastronomiją. Dominique labai apsidžiaugė sužinojusi, jog važiuojame tiesiai į Druskininkus. Važiuos ir jie. Stabtelės keletą dienų Lenkijoje, Augustavo ežeryne, o paskui – į garsiausią Lietuvos kurortą. Ką jie ten darys, ko ieškos? Čiurlionis ir grybai. Vandens parkas, keltuvas, slidinėjimo trasa prancūzų nedomino. Šitų dalykų, kiek supratau, jie ir pas save regėjo. O štai Čiurlionis ir lietuviški champignons – c'est cool (pranc. tai įdomu, žavu). Yves'as ir Dominique važiuodami per Lenkiją pastebėjo reiškinį: kuo arčiau Lietuvos, tuo daugiau grybų pakelėse: ça c’est très cool (pranc. tai labai įdomu, žavu).

Užėjau į septynis miesto restoranus ir uždaviau vieną paprastą klausimą: „Ką šiandien turite skanaus iš šviežių grybų?“ Penkiuose į mane pažiūrėjo kaip į beprotį.

Ta proga gavau strateginę užduotį: atlikti gastronominę žvalgybą Druskininkuose ir žinute pranešti apie restoranus, kuriuose galima paragauti patiekalų iš grybų. Jeigu gurmė šalies piliečiai prašo gurmė paslaugų – ar galiu atsisakyti? Negaliu. Tad pirmyn, į žvalgybą.

Pradėjau ją kurorto turguje. Jeigu grybų turguje nebus, vadinasi, situacija beviltiška. Pernai tokiu metu pamenu, ji ir buvo beviltiška: vos kelios sudžiūvusios voveraitės ir atidėtos grybų sezono viltys rudeniui. Šįmet viskas kitaip: grybų kalnai ir piramidės. Aptikau voveraičių, didelių ir mažų baravykų, šilbaravykių, raudonviršių. Viena mergikė kiek atokiau siūlė kazlėkus, bet nelabai kas į juos žiūrėjo. Taigi, pirmieji žvalgybos rezultatai – daug žadantys: turguje parduodami net penkių rūšių grybai!

Antroji žvalgybos dalis. Štai jis – pats paprasčiausias, banaliausias, bet gaiviai kvapnus ir nebrangus grybų sezono patiekalas: šviežios bulvės su keptomis voveraitėmis ir krapais. Kertu lažybų, jog į tėvynę atostogų grįžę visų šalių emigrantai (įskaitant ir šių eilučių autorių) sapnuodavo šį nuolankiai paprastą lietuviškos virtuvės gėrį. Druskininkuose jo pilna, – kone visose valgymo vietose.

Etnografija kvepiantys kurorto restoranai siūlo dzūkišką grybų virtuvę: šviežių baravykų sriubą, raudonviršius su spirgučiais ir grietine. Žinoma, kalorijų šiuose patiekaluose nemažai, dienos – karštos, bet nuo šviežių grybų aromato atsiginti neįmanoma! Viena užeigėlė nustebino, nes išdrįso į valgiaraštį įtraukti mano vaikystės patiekalą: svieste keptus kazlėkus. Pasižymėjau adresą, tik velniai griebtų, nežinau, kaip prancūziškai kazlėkai. Nueis ir patys susigaudys.

Nors Roma – ne Druskininkai, jai toli iki grybų miesto titulo, bet Amžinojo miesto gatvėse ties Panteonu nereikia net klausinėti, ar yra šviežių grybų restorane: gražuoliai baravykai pintinėse puošia eksterjerą.

Šią vasarą ir Druskininkuose šviežių grybų krepšeliai vilioja visus pavargusius nuo picų ir cepelinų. Beje, išmoningi kurorto picų kepėjai nesnaudžia. Kas nori, tas valgo įprastines „bambolas“ arba ananasines. Tie, kam ši lietuviška picologinė klasika pabodo, gali išmėginti picą su šviežiomis voveraitėmis ir kumpiu. Arba su baravykais ir brandintu „Džiugu“. Tai nauji, nepatirti skonio horizontai. Net ir kečupo daug kas nebedrįsta prašyti...

Kurorte visais laikais buvo daug ir net per daug itališkos virtuvės. Viena didelė picerija šią savaitę mieste išklijavo reklamas: „99 proc. ingredientų mūsų picoms atkeliauja iš picų tėvynės Italijos“. Ar tas 1 proc. – lietuviškas, dzūkiškas, savas, iš miško? Nespėjau patikrinti.

Bet įprastinius itališkos virtuvės patiekalus iš tiesų lengva praturtinti šviežių grybų aromatu ir skoniu. Be didesnių problemų ir kulinarijos kursų! Rizotas su šviežiais baravykais: gamini – visas kvartalas kvepia. Baravykų karpačas, pagardintas alyvuogių aliejumi ir plonai pjaustytu parmezanu arba „Džiugu“. Įvairiausi pastos – makaronų variantai: voveraitės ir Parmos kumpis, voveraitės, grietinėlė ir lašiša, voveraitės ir mėlynasis pelėsinis sūris.

Apsidžiaugs mano bičiuliai Dominique ir Yves'as: pilnas turgus grybų aromato. Restoranų valgiaraščiuose viešpatauja chanterelles (pranc. voveraitės) ir bolets (baravykai).

Labai reikėtų ne šiaip elegantiškų restoranų, o tokių, kurių savininkas bent kartą per savaitę nueitų iki turgaus ir susivoktų, kad dabar – ne šaldytų, o šviežių grybų laikas.

Na, gerai. Prabudome iš gastronominių sapnų karalystės ir kelkimės. Druskininkai iš tiesų žavūs: keltuvas, vandens parkas, dviračių takai, Čiurlionis. Turguje grybų – maišais vežk. Ir netgi nelabai brangiai: 30 Dzūkija kvepiančių baravykų – už 9 eurus. Restoranuose? Užėjau į septynis miesto restoranus ir uždaviau vieną paprastą klausimą: „Ką šiandien turite skanaus iš šviežių grybų?“ Penkiuose į mane pažiūrėjo kaip į beprotį. Šeštajame padavėja paaiškino: „Švieži grybai? Dar nedygsta gal...“ Septintajame mąsliai kalbėjo: „Taip, grybų jau yra... Svarstome...“

Vis dėlto patiekalų iš grybų buvo visų restoranų valgiaraščiuose. Tiesa, grybai – vintažiniai. Tie patys, kuriuos valgėme prie silkės, švęsdami Naujuosius metus. Šaldyti, džiovinti, marinuoti, sūdyti. Kurių metų derliaus – 2015 ar 2014? Tokios informacijos restoranai neteikia. Gal jos visai ir nereikia.

Na, o jeigu kažko reikėtų – tai nebent tikrumo ir žinojimo, kad dabar – ne žiema už lango, o neįtikėtinas grybų sezono sprogimas, kokio seniai nematėme. Kad Druskininkai – tai Dzūkija, grybų, o ne picų ir karpačų žemė. Reikėtų ir vilties, kad pabodusios šnekos apie sezoninę virtuvę nėra penkių gastrosnobų fikcija. Ir dar labai reikėtų ne šiaip elegantiškų restoranų, o tokių, kurių savininkas bent kartą per savaitę nueitų iki turgaus ir susivoktų, kad dabar – ne šaldytų, o šviežių grybų laikas.

Žinoma, atsiras tokių, kurie man sakys, kad šaldytas baravykas=šviežias baravykas, šaldyta midija=šviežia midija, šaldytas tunas=šviežias tunas etc. Pasakykite tai ne man, o mano bičiuliams Dominique ir Yves'ui. Istorija apie grybų sezoną Druskininkuose baigėsi tuo, kad aš jiems nusiunčiau žinutę: champignons sont surgelés. Čia toks kvailas žodžių žaismas: prancūziškai champignons yra grybai (apskritai). Pas mus šampinjonai yra šampinjonai (konkrečiai). Ir jie niekada nebūna šaldyti.

Dominique man atsakė: la Lituanie est surgelée en été? ? C’est drôle (pranc. šaldyta Lietuva vasarą? Kaip įdomu).

Post scriptum:

Po to, kai jau buvo parašytas šis komentaras, užtikau Druskininkų viešbučio „Violeta“ restorano pasiūlymą: „šviežių baravykų sriuba“ ir „šviežių baravykų sluoksniuotis“. Taigi, šviežio grybo fanai – lietuviai, prancūzai ir likusios tautos, pirmyn, į „Violetą“.

TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Jurkevičius: O ką, jeigu jūsų vaikas – gurmė?

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis