Kol mąstote, ką čia atsakius, pasiaiškinkime, ką reiškia būti nelabai gražiam. Vyrams – tai tie dalykai, tie nelabai standūs liemens išsikišimai, kurių moterys gali įsitverti intymią akimirką. Italai juos sarkastiškai vadina „maniglie d‘amore“ – meilės rankenėlės. Ir, žinoma, tas priekyje styrantis apvalus alaus sporto įrodymas.
Moterims – negražios proporcijos. Negraži skaičių suma, kuri negražiai apibūdina kūną iš priekio arba iš užpakalio, arba iš šono. Arba iš visų pusių. Skaičių grožį ir bjaurumą vertiname skirtingai. Jeigu pasidarę kraujo tyrimą matome nelabai gražius skaičius tai nereiškia, kad tuoj pat pulsime juos gražinti. Niekas jų nemato, išskyrus kraujo savininkę. O štai liemens arba krūtinės apimtis yra visiems neblogai matomi skaičiai. Matomi kasdien veidrodyje. Ir kitur – drabužių parduotuvėje, telefono nuotraukų galerijoje, socialiniuose tinkluose.
Nelabai sveiki yra nelabai sveiki. Kraujo formulės nepagražinsi pas nagų dizainerį arba pas kirpėją. Nelabai sveiki kreipiasi į odontologą, endokrinologą, ginekologą.
Nelabai gražūs kreipiasi į grožio strategus. Ir čia galimi viso labo du keliai. Pirmasis: kūno dailinimai per sportą. Antrasis: kūno dailinimai per maistą.
Abu kelius galima minti savarankiškai. Pavyzdžiui, pratimų kompleksas stangriems sėdmenims. Į šią kūno vietą pastaraisiais laikais įprasta kreiptis mažybine forma, nesvarbu, kad ji – pantagriuelinio 54 dydžio. Užpakaliukas... Panašiai bus ir su kulinarinėse batalijose stipriai nukentėjusia kūno dalimi, kokia ji bebūtų nukarusi, išsprogusi lyg oro pagalvė po avarijos. Pilvukas... Na, šlaunys lieka šlaunimis, ir tai nuteikia rimtai prakaito misijai.
Vis tik kūno dailinimai per sportą – savarankiškai arba su treneriu dažniausiai nesibaigia pritūpimas arba susirietimais. Dailinamės per maistą. Čia vėlgi – galima savarankiškai: išgūglini vieną iš tūkstančio žaibiškų liesėjimo strategijų ir pradedi gyvenimą „be“. Be pieno arba be makaronų, be sūrio arba be kiaulienos arba beveik be visko. Varai „be“ ir žiūri, kas gaunasi. Jau pagražėjo negražūs kūno proporcijų skaičiai? Ar dar teks paleolito epochoje apsilankyti, paleo dietos stebuklais maitintis?
Kai dešinįjį smegenų pusrutulį užgriūva negražių skaičių ir proporcijų splynas (angl. spleen – melancholinė būsena) tenka kreiptis į dailinimų per maistą specialistus. Ir mes kreipiamės. Ponios ir panelės, pakelkite ranką, kuri niekada nesikreipėte į dietų kūrėjus? Arba bent kartą, mintyse, sapne arba likus mėnesiui iki bikinio sezono, kokius du kartus nežadėjote ir nesvajojote kreiptis?
Darau tai, kas neįmanoma: bandau sugrąžinti meilę arba bent jau šiokį tokį smalsumą maistui.
Aš pats kažkada padariau didžiulę klaidą. Kai tėvai man uždavė klausimą „kuo norėtum būti?“ užuot atsakęs „lėktuvo pilotu“ arba „kosmoso užkariautoju“ turėjau atsakyti: „dietologu“. Tai fantastiška profesija. Dabarties ir netolimos ateities. Sudalyvavęs LNK televizijos laidoje dietų tema supratau štai ką: artimiausiu metu Lietuva pasidalins į dvi gyventojų grupes: pirmoji teikia dietologines paslaugas, antroji jomis naudojasi. Na, gal ne visa Lietuva, gal tik dailioji jos pusė ir maždaug trečdalis stipriosios pusės, bet tai nieko nekeičia. Pastebėjau štai ką: dietologiškai Lietuva yra gerokai pasimetusi.
Gaila, velniškai gaila, kad netapau dietologu ir negaliu prisidėti prie suvaldymo ir valdymo procesų. Perfrazuojant A.Čechovą: mes viso labo ginčijamės dėl slapto arba atviro balsavimo, o tuo metu – storėjame. Arba lieknėjame. Arba kaupiame mirtiną cholesterolio dozę, kuri paskutiniais duomenimis turėtų susikeisti vietomis su karamelinės latės XXL porcijos angliavandeniais.
O juk gerai pagalvojus, viskas turėtų būti labai paprasta. Jeigu pas dietologą einate kaip pas odontologą, psichiatrą, ginekologą, – tada viskas tvarkoje. Vadinasi, priimtas adekvatus sprendimas.
Jeigu pas dietologą einate kaip pas nagų dizainerį, tailandietiško masažo meistrą, depiliacijų specialistą, – tada būkite gražūs ir to jums užteks. Apie galingai liesinančios ketoninės dietos sudegintus inkstus pasikalbėsite su nefrologu. Bet šiek tiek vėliau. Norite būti gražūs čia ir dabar? Būsite.
Prarastajai skonio kartai rekomenduoju siųsti velniop dietas ir mitybos guru. Sakau: būkite maisto, o ne mitybos žinovai. Pažinkite, supraskite, ragaukite, važiuokite žiūrėti kaip daromas maistas, bendraukite su gamintojais.
Bandau atitaisyti seną klaidą, susijusią su profesijos pasirinkimu. Kartais norom nenorom įbrendu į dietologijos pievas. Įbrendu be jokių spec. mokslų, sertifikatų, licencijų. Ne, plonųjų žarnų plovimo technikos nekuriu. Kraujo grupės dietos netobulinu.
„Dinner cancelling“ – vakarienės eliminavimo nerekomenduoju, dar ko? Vakarienė iki 18 val. yra karas Epikūrui, jeigu norite – kariaukite, bet kam tada mes gyvename? Tam, kad valgytume feisbuke draugų paskelbto maisto nuotraukas? Nerekomenduoju.
Aš pasiimu tą menką valgytojų procentą, kuris jau praėjęs viską ir nusivylęs viskuo – superdietomis, kūno skulptūra, lipidų ir glitimo studijomis, kūno masės indekso dievinimu. Darau tai, kas neįmanoma: bandau sugrąžinti meilę arba bent jau šiokį tokį smalsumą maistui.
Nes viskas prasideda nuo to: nuo neapykantos maistui. Sūriams, kumpiams, lazanijai. Picai. Aš pats nejaučiu neapykantos jokiam maistui (išskyrus avokadus). Prarastajai skonio kartai rekomenduoju siųsti velniop dietas ir mitybos guru. Sakau: būkite maisto, o ne mitybos žinovai. Pažinkite, supraskite, ragaukite, važiuokite žiūrėti kaip daromas maistas, bendraukite su gamintojais. Tada savaime viskas išsispręs. Ne iš karto gal. Po tam tikro laiko.
Gyriau Italiją, kad ten nėra dietologų diktatūros, žmonės taikiai sugyvena su maistu. Pasirodo, klydau. Šiomis dienomis pirmuosiuose dienraščių puslapiuose – makrobiotinės dietos skandalas. Milžiniškas. 90 tūkstančių adeptų, 50 restoranų. Metodinė literatūra, seminarai, mokymai. Pinigai. Vajetau, kokie pinigai – milijonai, dešimtys milijonų eurų apyvartos. Primenu tiems, kurie dar neįsisuko į lieknėjimo ir gražių proporcijų isterinį marazmą: dietos visada yra pinigai. Vieniems – didelis pliusas. Kitiems – didelis minusas.
Makrobiotinės dietos adeptai privalėdavo sulieknėti minimum 23 kg. Ir sulieknėdavo. Kai kurie net 35 kg sulieknėdavo, tikriau tariant savo kūną paversdavo vaikštančiu skeletu. Jeigu tavęs imasi kietas mitybos guru, o kietas mitybos guru pirmiausiai yra kietas psichologas, niekur tu nesidėsi, žmogau – turėsi sulieknėti. Tapsi tuo, apie ką nuolat rašo tam tikros žurnalų rubrikos ir rodo televizija. Iš pradžių atrodys, kad viskas gerai, tikslas pasiektas, o paskui apsižiūrėsi, kad jau esi zombis iš George A.Romero filmo.
Makrobiotinės dietos zombių fiesta baigėsi 14 mitybos guru areštu. Ir, deja, – efektingos dietos suluošintais adeptais. Ten, pasirodo, buvo visai ne šiaip kursai norintiems sublogti. O gerai organizuota sekta nenorėjusiems atsakyti į klausimą, kurį uždaviau šio komentaro pradžioje: labiau norėtumėte būti gražūs ir nelabai sveiki ar atvirkščiai – sveiki ir nelabai gražūs?
Bet kuriuo atveju, būkime budrūs – liesumo sektantai čia pat, už kampo.
