Restorano sukelti pojūčiai būdavo ir tebėra „interjeriniai“. Maždaug tokie: kaip gražu, kaip skoninga, kaip patogu! Kokia šviesa, koks unitazas, kokia švara! Lėkštės turinys eina ne į antrą, o į trečią planą, nes prieš tai dar bus pačios lėkštės dizaino reikalai.
Panašiai yra ir su Lietuvos paviljonu pasaulinei parodai „Expo“ 2015. Milane statysime labai didelį restoraną. Jis bus ne tik didelis (pastato plotas – 560 kv. metrų), bet ir labai svarbus ir pakankamai brangus.
Pakviestas į „Expo“ paviljono projekto vertinimo komisiją, turėjau progos įsigilinti į tuos du „labai“ ir vieną „pakankamai“. Imkime paviljono projektą „Bręstantis trečiojo tūkstantmečio vaisius“. Projekto kaina – 299,1 tūkst. Lt. Apskritai, mūsų „restoranėlis“ Milane , jo veikla ir pristatymas kainuos 14 mln. litų. Ar mažai?
Į šią kainą dar neįskaičiuotos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistų komandiruotės (tikrins turbūt švarą ir ten) išlaidos. Juokauju. O jeigu rimtai – „Expo 2015” dalyvaus 142 valstybių, parodos lankytojų planuojamas srautas: apie 160 tūkst. per vieną dieną. Paroda veiks pusmetį.
Žodžiu, viskas labai svarbu ir gražu, ir didinga. Jeigu ne „Expo“ tema. O tema – maistas. Paprasta ir banali tema, kaip ryto kiaušinienė. Ką valgome? Ko jau nebevalgome? Kaip jaučiamės pavalgę? Kokios mūsų gastronominės svajonės? Koks mūsų požiūris į maistą, į maisto įvairovę, į gastronomines tradicijas? Į tokius ir panašius klausimus bandė atsakyti 27 Lietuvos paviljono projektų autoriai. 27 oficialūs bandymai – bene pirmą kartą istorijoje įprasminti Lietuvos maistą.
Žiūrim, ką turim. Sodas. Net du sodai. Tarsi būtume Edenas arba bent jau amžinai žydinti Antalija. Toliau pienas. Pieno upės ir panašiai. Alaus upių kažkodėl nėra. Sidro upių (nors jos teka) irgi nėra. Medus ir koriai. Saldu, bet latviai daro tą patį. Lietuva – kaip laukas. Beje, savo forma jis įtartinai panašus į “Statoil” degalinę.
Arba Lietuva – tai pieva. Bet su pieva mus jau aplenkė Baltarusija: Minskas Milane tikrai žaliuos. Toliau grūdai, rugiai ir varpos. Kažin kiek iš 142 “Expo” dalyvių nebandys aiškinti, kad maistas – tai duona kasdienė?
Trys iš 27 konkurso dalyvių nutarė griebtis šios skonio banalybės. Panašiai yra su stalu. Net trys projektuotojai Milane panoro apsireikšti su stalo idėja. Pabūti beprotiškai originalūs tvirtindami, kad valgome ne “McDrive” stotelėje, mašinoje , o susėdę prie linine staltiese užtiesto stalo. Bet ar tikrai?
Jeigu visi 27 projektai būtų pastatyti „Expo“, milaniečiai turbūt išsižiotų. Arba nusikeiktų: porca miseria... Kuris paviljonas pasakoja mūsų lietuvišką maistą? Lazeriai, gintaras, keramika, sūpuoklės, Arvydo Sabonio „dėjimas“, Saulės sistema, Kristijonas Donelaitis, mūsų ir jūsų drąsa. Šiais ir daugybe kitų „prieskonių“ pagardinta virtuvė įdomiai kvepėtų. Ar ne?
Buvo ir tautiškai išgrynintų koncepcijų. Tarkime, piliakalnis. Jis pagaliau būtų išdygęs Milane, o kunigaikščių Sforzų dvasios, matyt, būtų gerokai sunerimusios.
Arba “Lauknešėlis”. Neseniai Vilniuje teiravausi jaunų “Apple” produkcijos vartotojų: “Kas yra lauknešėlis?” Jie nežinojo. O Milanas būtų sužinojęs.
Dar buvo “Karalių pasaka”. Vėl toks grandiozinis projektas, kuriuo, matyt, norėta susitaikyti su karaliene Bona, Barboros skriaudike.
Tęskime lietuvybės temą. Kai kurie Lietuvą pasauliui pristatyti bandę grandiozinių projektų kūrėjai savo idėjas aprašė su elementariomis gramatikos klaidomis. Eikite rašyti diktanto, misterijų kūrėjai.
Tiesa, buvo ir išgryninto futurizmo. A la Massimilianas Fuksas. Tarkime, projektas “Biosfera”. Lazerių šou ir panašiai. Projektas “Chromosoma”. Ateini į Lietuvos paviljoną ir atsiduri gigantiškos chromosomos viduje. Kvepia kuo – rugine duona? Molekuline virtuve? Apie tai nekalbama. Kalbama apie Saulės sistemą ir gyvybės Žemėje egzistavimą.
Šis “Expo” konkursas maisto tema man buvo įtartinai panašus į studentiškų gudrybių klasiką. Pamenate: profesorius studento prašo atsakyti į klausimą A, o studentas noriai atsakinėja į klausimą B, C ir D.
Jeigu visi 27 projektai būtų pastatyti „Expo“, milaniečiai turbūt išsižiotų. Arba nusikeiktų: porca miseria... Kuris iš tų 27 pasakoja apie mūsų lietuvišką maistą?
Lazeriai, gintaras, keramika, sūpuoklės, Arvydo Sabonio „dėjimas“, Saulės sistema, Kristijonas Donelaitis, mūsų ir jūsų drąsa. Šiais ir daugybe kitų „prieskonių“ pagardinta virtuvė įdomiai kvepėtų. Ar ne?
Neabejoju, kad mūsų lietuviškojo superrestorano interjeras Milane bus vykęs. Turime talentingų architektų, jie savo darbą atliks kokybiškai. Statybininkai irgi. Lieka vienas paprastas klausimas: o kas bus lietuviškoje „Expo“ lėkštėje?
Į šį klausimą labai supaprastintu būdu atsakė vieno projekto autorius: „Tradicinis, namų sąlygomis pagamintas lietuviškas maistas grįžta į realų kasdienį gyvenimą“.
Supratote? Mums paprasčiau pastatyti chromosomą arba sumodeliuoti biosferą, negu įprasminti „lietuviško maisto grįžimą į realų kasdienį gyvenimą“. Iš kur jis grįžta? Iš rusiško obščepito? Iš „Maximos“? Iš tūkstančio ir vienos kebabinės? Šitai mums paaiškins žemės ūkio ministerija, kuriai teks pasirūpinti mūsų restorano lėkščių „Expo“ parodoje turiniu.
Aš būčiau daręs kitaip. Lietuvos pasirodymą Milane būčiau pradėjęs ne nuo interjero, ne nuo architektūros, o nuo paties maisto. Nuo ūkininkų. Nuo klausimo jiems – ką turite parodyti, pasiūlyti pasauliui.
Nuo aršių diskusijų apie pasterizuoto – šviežio pieno sūrius. Nuo priešpriešos: „Švyturio“ alus – mažųjų aludarių alus. Nuo regionų virtuvės – kiek pas mus liko dzūkiškų patiekalų, kiek žemaitiškų ar aukštaitiškų. Nuo mamos virtuvės ir to, ką jau praradome.
„Expo 2015” Milane konkursą laimėjo bendrovės JAS projektas „Balansas“. Ačiū Dievui, išbalansavome tarp futurizmo ir piliakalnių. Ar bus balansas tarp lėkštės formos ir lėkštės turinio?
Klausimas lieka atviras.
