Paulius Jurkevičius: Lietuviška virtuvė? Ji padarys iš mūsų kotletą!

Šiomis dienomis žiniasklaida bombardavo perspėjimais ir rekomendacijomis. Liepė būti atsargiems, nes tyko bendras priešas – karštis! Nemielos buvo mūsų dienos, kai gyvenimas tampa alsiu ir prakaitu smirdinčiu reikalu. Įdomu tai, kad dauguma būtent tokį maloniai renkasi.
Paulius Jurkevičius
Paulius Jurkevičius / Luko Balandžio / 15min nuotr.

Tai buvo mano triumfo dienos, nes iš Šiaurės rudeniop į Pietus atvažiavę žmonės mielai švaistosi jausenomis ir sentencijomis: gera gyventi, kai šilta. Arba: šiluma kaulų nelaužo. Arba: maža bėda, kad sriuba karšta.

Tai dienos, kai karšta sriuba yra šiokia tokia bėda. Dienos, kai šiluma mus laužo ir dar kaip, o mes turėtume atsilyginti jai tuo pačiu: laužyti taisykles, senoviškas patarles, įpročius. Bandome? Tai visai paprasta: įsigilini į higienos centrų, sveikatos specialistų rekomendacijas ir pasidaro vėsu, – net kondicionieriaus, kurį viena komisija vadina gaivintuvu lyg ir nebereikia.

Išgryninkime kabinetines tiesas. Pirmoji tiesa: riboti fizinę veiklą. Antroji: teisingai valgyti. Trečioji: teisingai gerti. Ketvirtoji: nesinešti į paplūdimį gendančių produktų. Pastarąją dedame į skliaustelius ir paliekame tiems, kuriuos vieno portalo apžvalgininkas seniai seniai vadino tokios šakninės daržovės vardu.

Ką reiškia užėjus karščiams riboti fizinę veiklą, teisingai valgyti ir teisingai gerti? Reiškia vieną labai paprastą dalyką: reikia tapti pietiečiais. Vieni gali tapti graikais, kiti ispanais, dar kiti – meksikiečiais, gruzinais arba italais. Ir pirmyn – į vėsaus gyvenimo įpročių statybas.

Išsivertę rekomendaciją „riboti fizinę veiklą“ į normalų pietiečių žodyną turėsime ne ką kitą, o raginimą neriboti tingulio. Neriboti meilės sau ir savo kūnui, užuot išbarstę save karštyje kenksmingoms meilėms – daržui, darbui, sportui. Turėtų likti viena vienintelė meilė, kuriai ištikimi visi pietiečiai. Ispanai ją vadina siesta, o italai šiek tiek kitaip – pisolino (tariama „pizolino“).

Vos ištariu žodį „siesta“ išsyk pasipila šiaurietiškos interpretacijos. Matau atlaidžią darboholišką šypsenėlę. Už jos slepiasi darbo pirmūnų požiūris į vertybes, į gyvenimo ritmą, į maistą. Kartais žodis „siesta“ sukelia aršios paniekos priepuolį: esą, mes čia dirbame, labai smarkiai dirbame, o jie – pietiečiai valgo sau ir ilsisi, ir, o Dieve, – beveik nedirba. Italijoje pamatę banko darbo valandas su „skyle“ nuo 12.30 iki 16.30 mūsų bankininkai tiesiog pasiunta.

Ispaniškas popietės tingėjimo terminas atkeliavo iš Antikos: Romoje „hora sexta“ – šeštoji valanda buvo vadinamas dienos vidurys. Pietų Europoje – Ispanijoje, Portugalijoje, pietinėje Prancūzijoje, Italijoje siesta – tai įprasta dienos pauzė, skirta neskubiam valgymui, bendravimui, pagulėjimui. Vadinkime tai patingėjimu.

Buvęs Ispanijos premjeras José Luis Rodríguez Zapatero 2005 metais nutarė uždrausti siestą. Jam nepavyko: kilo masiniai protestai, popietinio tingėjimo gynėjai Madride surengė parodomąsias siestos pirmenybes. Paskui buvo kitas bandymas perauklėti ispanus, meilę siestai gesino premjeras Mariano Rajoy. Nepasisekė ir jam: la siesta es nuestro derecho – siesta yra mūsų teisė, – rėkte išrėkė Ispanija. Italų populistai net nebando, nes bandymas uždrausti pizoliną greitai sugriautų vyriausybinę koaliciją.

Pas mus tokio pavojaus nėra, nė vienos partijos programoje nėra teisės į popietės poilsį ir į neskubėjimą. Nors Donelaitis sako, kad senovėje valstiečiai pokaičio gal ir priguldavo. Tai ką? Fizinės veiklos ribojimas persikels į naujųjų valstiečių strategiją? Kažin. Kol kas nieko panašaus pas mus nematau. Trečią valandą po pietų, kai temperatūra šauna Malagos link, vyksta susitikimai, parodų atidarymai, seminarai.

Pažiūrėkite į tuos XXI amžiaus stachanovizmo apaštalus: vieniems antžmogiškų pastangų dėka pavyksta sukąsti žandikaulius, sulaikyti sprogstančio žiovulio bombą. Kiti ritmiškai bado barzdomis sau į krūtinę arba atsilošę rodo dantis.

Apie tai, kas yra teisingas valgymas ir gėrimas, kai lyg ir esi Birštone, bet juntamoji temperatūra pasakoja apie Heraklioną, daug kalba dietologai. Smalsu pasidairyti, ar jų kas nors klauso. Valandą pasėdėjau „Green Coffee“ Kaune, Laisvės alėjoje: mano akyse buvo išgerta litrai įvairių karštos ir šaltos kavos junginių su pienu (espresą vartojo tik šių eilučių autorius). Tai vyko karštą popietės valandą. O juk pieno proteinai susimetę su kavos taninais priverčia skrandžius darbuotis maždaug 3 valandas. Geriame latę – virškiname kepsnį. Dar vieną – tą, kurio neužsisakėme.

Perėjau ir vieną didelį vieno kurorto restoraną. Taurėse: alus, latė, sultys, kompotai su vandenyje mirkytais vaisiais. Lėkštėse: restorano valgiaraščio patiekalai. Įprastiniai. Žiūrėdamas į lėkštes nepasakytum, kas dabar vyksta – Kalėdų ar Žolinės laukimas? O gal abiejų iš karto? Tiesa, valgiaraštyje radau užuominą į sezoniškumą: „Vasarą didžkukuliai tiekiami nuo 12 val.“

SAM ir Higienos centrų vietoje vasarą pradėčiau priverstinai girdyti „Vytautu“. Gerai ir „Borjomi“, bet brangokas. Uždrausčiau lates iki pat rugsėjo pirmos. Viską uždrausčiau, išskyrus vandenį. Geriantiems „Vytautą“ leisčiau nemokamai naudotis visuomeniniu transportu. Čia mano – atostogaujančio influencerio nuomonė. Ne todėl, kad „Vytautas“ man labai patiktų. Šiltas jis man visai nepatinka. Užtat jo mineralizacija, ištirpusių mineralų likutis – 7309mg/l – subalansuotas mūsų elektrolitams atstatyti.

Žiūriu į žmones po pietų. Žmonės sunkiai kvėpuoja. Apatiški. Nelabai pikti, bet, jeigu pasiūlyčiau prigulti siestos, tai neaišku, kaip ten būtų. Užvalgę tradicinio lietuviško maisto ir užsigėrę jį puslitriu itališkos latės žmonės lieka ištikimi šiaurietiškai darbštumo sampratai: „Pavalgėme. O dabar eisime ir kažką darysime“. Tradicinis lietuviškas maistas yra atominė riebalų ir baltymų koncentracija. Riebalai apsunkina virškinimą ir būseną. Baltymai apsunkina inkstus ir gadina nuotaiką. Tai ypač ryšku, kai karšta. Ir kai medžiagų apykaita važiuoja jau ne kaip Ferraris, o kaip Fiatas.

Šią vasarą jaučiamės tarsi būtume ten – Pietuose, prie Viduržemio jūros. Ilsimės, valgome ir geriame tarsi būtume čia – Šiaurėje, prie Baltijos. Kur iš tikrųjų mes esame? Ir kur būsime? Apie tai galvojau karštos lietuviškos nemigos pritvinkusią naktį. Skaitinėjau Marcelį Proustą, ir jis nelabasis galutinai mane pažadina savo tekste leptelėjęs: „Įpročio pastovumas yra tiesiog proporcingas jo absurdiškumui“.

Oui, monsieur Marcel, oui! Taip, pone Marseli. Jūs teisus. Anksčiau ar vėliau teks keisti kai kuriuos įpročius. O jeigu ne, jeigu nieko nekeisime, karštis ir lietuviška virtuvė padarys iš mūsų kotletą. Ir nepadės mums net šaltibarščiai su ledukais. Beje, antradienį vėl bus Malaga arba Heraklionas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų