Aš pagaliau pabėgau iš tiesiogine prasme degančios Romos ir džiaugiuosi kiekvienu iš dangaus krentančiu vandens lašu tardamas jam „ave vita“. Džiaugiuosi tvarka ir švara, kurios nėra Romoje. Taromatais, kurie veikia, tik reikia suprasti kaip. Žalia žole, kuri Romoje tokia pabūna iki gegužės vidurio. Voveraitėmis, kurių ten nebūna niekada.
Užsimanau to, ko nėra Romoje: rupios ruginės duonos, gero sviesto, lietuviško alaus. Keliauju į prekybos centrą, ir čia matau daug įdomių, keistų, netgi komiškų dalykų. Ir liūdnų, žinoma. Mano itališkas noras nueiti į duonos skyrių, pasitarti dėl duonos ir paprašyti, kad atpjautų pusę kepaliuko geriausios ruginės yra „slowfoodinio“ tipo utopija. Posovietinio pasaulio atgyvena, kuriai čia ne vieta. Žėrinčioje „Maximoje“ viskas jau supjaustyta ir sucelofanuota. Gaunu šiuolaikišką patarimą skaityti duonos etiketes – ten tai jau rasiu, kuri ruginė ir kuri geriausia.
Nors ką aš žinau – Romos prekybos centre įdomiausia vieta – duonos skyrius. Gauni numeriuką, lauki. Sulauki garsiai išrėkto „kuarantačinkue“ ir pradedi konsultacijų raundą duonos klausimu. Konsultuoja patyręs ekspertas, tiksliai žinau, kad jis žino daugiau už mane. Būtent taip sužinojau, kas yra garsioji Genzano duona ir kodėl ji yra garsioji. Tas pats su sūrių – dešrų – kumpių skyriumi. Čia visada tvyro informatyvus turgaus šurmulynas. Kažkas kažko klausia, kažkas prašo Parmos kumpį pjauti labai plonais griežinėliais. Paprašyk, žmogau, mūsiškiame prekybos centre ploniau supjaustyto kumpio. Pasiųs į Krekenavą tiesos ieškoti.
Žėrinčioje „Maximoje“ sūrių skyrius nepanašus į turgų. Gal labiau primena „Ikea“ sofų skyrių. Viskas sufasuota, supjaustyta. Tylu. Plastikas. Celofanas. Jeigu staiga sustotų celofano tiekimas, sūrių skyriams būtų aleliuja. Be celofano pramonės sūriai iš mūsų raciono dingtų. Neliktų nei „Proginio varškės“, nei itališkų buivolių pieno mocarelų. Beje, celofanas praneša, kad mocarelos pagamintos Bolonijoje. Hm... Tiksliai žinau: buivolių Bolonijoje nebūna lygiai taip, kaip jų nebūna tarp Vilniaus ir Kauno. Kažin kur čia šuo pakastas?
Tai, kas mane, emigrantą ir gurmė, labiausiai stebina yra įvairovė. Ji nesuvokiama. Sunkiai valdoma ir prognozuojama. Tarkime, vaikiškų varškės sūrelių įvairovė. „Iki“ prekybos centre ji baigiasi ties skaičiumi 43. Jeigu turi vaiką, gali beveik pusantro mėnesio kasdien pirkti jam po varškės sūrelį, ir sūrelio pavadinimas nepasikartos. Turinys – nežinau. Kai kurie su palmių branduolių aliejumi, kiti – su sviestu. Bet kol atsirinksi, kuris sveikesnis, o kuris dar laukia specialaus Verygos dekreto, baigsis pusė atostogų dienos. Arba darbo.
Skaičiuoju kečupą. Neskaitant stiklainių su pomidorų padažu ir Kėdainių konservų fabrike „su meile Lietuvoje“ pagaminto padažo „Napoletana“ (oho, – su konservuotomis paprikomis, neapoliečiai išsižiotų) nacionalinė kečupo įvairovė siekia 57 gaminius.
Pasaulio rekordas? Romoje, maniškiame prekybos centre „Elite“ jų iš viso yra 3, ir niekas pretenzijų nereiškia. Vašingtone esu matęs didelę kečupo lentyną, maždaug 30 etikečių. Paryžiuje – apie 20. Dainuojame: We Are The Champions! O tą „magnum“ formato 1,5 kg kečupo butelaitį anksčiau ar vėliau nusipirksiu. Unikalu!
Kita maistinės įvairovės nepilnavertiškumo lentyna yra sultys. Bandžiau skaičiuoti, bet nusibodo ir pasidarė truputį savęs gaila po sunkios kelionės. Savaime putodamas veržiasi vienas žodis: DAUG. Nacionalinę sulčių įvairovę geriau matuoti ne etikečių vienetais, o metrais. Ta prasme, kad pradedu žingsniuoti išilgai lentynos ir nustatau: beveik dviejų metrų aukščio lentyna yra beveik 15 metrų ilgio. Ten turbūt bus koks šimtas sulčių variantų. Dio mio! Dievulėliau, kam reikia tiek daug nesveikų fantazijų sulčių tema? Žmonėms?
Panaši situacija ir su aliejumi. Lentynoje – beveik visas aliejaus pasaulis: migdolų, makadamijų, lazdynų riešutų, avokadų, sezamų, moliūgų sėklų, linų sėmenų, vynuogių kauliukų, pistacijų ir kiti, kuriuos pamiršau. Ė, matau, šioje aliejaus pasiekimų parodoje trūksta Maroko argano aliejaus. Kaip čia dabar be argano? Negerai, labai negerai. Žinoma, trūksta ir nors vieno kokybiško alyvuogių aliejaus. Na, bet tai mano asmeninė nuomonė.
Apie maisto kainas šįsyk – nieko. Jas patogiau lyginti su vokiškomis arba lenkų. Bet vienas dalykas kelia nerimą: mineralinio vandens kaina. Neseniai Romoje pirkau patį brangiausią, legendinį „Lauretana“, 14 mg/l kietojo likučio. Šitą vandenį savo vandens kortose turi mišleniniai restoranai. 1,5 litro plastiko butelis prekybos centre kainavo 62 centus. Tiek kainuoja „Neptūnas“, o „Vytautas“ – brangesnis. Pradedu suprasti, kodėl žmonės gaivinasi kolomis. Ir nujaučiu, kas atsitiktų, jeigu mūsų vandenys atsidurtų mišleniniuose restoranuose.
Mineralinio kaina man nepatiko. Na, ir dar tos žuvys akvariumuose. Vargšeliai lietuviški karpiai, kurių agoniją prekybos centre stebi gerieji žmonės. Norvegiškos lašišos žuvų skyriuje nekankinamos – jos negyvos, o lietuviški karpiai išsprogdinę akis laukia, kol nupirksi ir užbaigsi jų kančią. Vis tik, manau, geriau nepirkti ir neimti net jeigu nemokamai duotų. Kai kurios žuvys, kaip čia pasakius, – gyvos, bet jau stipriai praradusios savo įprastinę karpišką išvaizdą.
Teksto pabaigai – maža lietuviškoji maisto komedija. Apie avietes. Kur Druskininkuose galima įsigyti šviežių aviečių? Ne, ne turguje šalia prekybos centro „IKI“. Ne, ne lietuviškų sodo ir miško aviečių, kurios sirpsta mūsų visų džiaugsmui. Ne, ne ir dar kartą ne. Aviečių galima nusipirkti prekybos centre IKI. Ant pakuotės parašyta: kilmės šalis – Portugalija. Patys matote: tai išgryninta teritorinės, sezoninės virtuvės antitezė. „Slow Food“ ideologijos ir sveiko proto neigimas. Kažkada buvo gintaro kelias – via ambra, iš šiaurės į pietus. Dabar – aviečių kelias – nuo Atlanto iki Baltijos. Jį sukūrė talentingas prekybos tinklo vadybos genijus. Sėdėjo kabinete vaikinas įsijungęs kondicionierių ir nepastebėjo, kad Lietuvoje – lietuviškų aviečių vasara.
Adeus queridos amigos (port. – likite sveiki, mieli bičiuliai).
