Beje, jį mokės ir norintys prisidėti prie pensijų grąžinimo. Greitai, matyt, ant bulvyčių su krapais pakuotės išvysime užrašą: „Vartodami traškučius rizikuojate sveikata ir tuo pat metu prisidedate prie nubrauktų pensijų atstatymo“. Geri limonadą, moki daugiau, su kiekvienu gurkšniu artėji prie diabeto ir socialinio teisingumo.
Štai taip maistas Lietuvoje pagaliau tapo politika. Nesveikas maistas. Jeigu kalbėsime apie sveiką maistą, tai čia, žinoma, bus valgytojų, ne valstybės problema. Šaukštas 35 proc. riebumo grietinės ar šaukštas tyro alyvuogių aliejaus – yra subtilus piliečių skonio reikalas, kurį anksčiau ar vėliau teks aptarti su kardiologu.
Čia, matyt, bus gastronomijos runkelių problema. Tai tegu jie ir sugrąžina pensijas.
Man, atvirai kalbant, nusispjauti ant tokios maisto politikos. Nevalgiau bulvių traškučių ir nevalgysiu. Negėriau energinių „drinkų“ ir negersiu. Mano aplinkos žmonės sako tą patį.
Čia, matyt, bus gastronomijos runkelių problema. Tai tegu jie ir sugrąžina pensijas.
Tiesa, bausti nesveiko maisto mokesčiais mane vis tik reikėtų. Visus reikėtų bausti, išskyrus saujelę maniakų, kuri maitinasi žaliavalgių restoranuose. Įvesti reikia ne limonado, o grietinės mokestį. Trečią buvimo Lietuvoje dieną, norėdamas to ar nenorėdamas, valgau grietinę pramoniniais kiekiais. Prie silkės – grietinė. Sriuba – su grietine. Sklindžiai – su grietine.
Taip per pietus, panašiai ir vakare. Visose valgymo įstaigose kliuksi grietinės ežerai. Netgi nekliuksi, o stūkso: lėkštėje pastatytas 40 proc. riebumo grietinės „bokštelis“ stovi stačias – tokia šio tautinio virtuvės kvaišalo jėga.
Darykime, kaip danai daro. Jeigu produkte sočiųjų riebalinių rūgščių koncentracija viršija 2,3 proc. reikia primokėti. Tada kasdien kabindamas ritualinės grietinės šaukštą mokėsiu ir aš, ir Vytenis Andriukaitis, ir daugybė kitų rizikingo amžiaus vyrų, kuriems eilutėn pas šv.Petrą gali tekti stoti bet kurią akimirką.
Pažiūrėkime į politikierius, kuriančius nesveiko maisto politiką: dažno kaklas ir sprandas – vientisa kūno dalis. Trigubas pagurklis ir bene mažiausias Europoje tikėtinas gyvenimo trukmės vidurkis.
Šie vyrai kasdien šaukštais kabina sočiųjų riebalų rūgščių koncentratą, bet kažkodėl dairosi į bulvių traškučius paauglių kišenėje. Jeigu jau kažką norime nuveikti – ne tik dėl pensininkų, bet ir dėl jaunų vaikinų, kuriems nori jie to ar nenori, bet skambutis pas šventą Petrą nuskambės neatšventus septyniasdešimtmečio, įveskime grietinės mokestį.
Ir nereikia mums politinės gastronomijos mistikos ir apvalių frazių „daug kur pasaulyje, Europoje...“ Imkime ir darykime kaip Europoje. Darykime kaip danai daro. „Fat tax“ – taukų mokestis yra tai, ko reikia Lietuvai, kad būtų pristabdyta baltoji (grietininė) mirtis.
Skaitau Vilniaus universiteto parengtą sveikos mitybos patarimų sąrašą. Statistinis vyras lietuvis kasdien susipila į savo venas 400 mg cholesterolio. Moteris – 300 mg. Šimte gramų 35 proc. riebumo grietinėlėje kliuksi 109 mg cholesterolio. Kiek yra patiekalų tradiciniame lietuviškame restorane be grietinės ir grietinėlės? Kiek tokių cholesterolio bombų suvartoja kasdien politikos bosai, svarstantys, kas yra nesveikas maistas?
Darykime, kaip danai daro. Jeigu produkte sočiųjų riebalinių rūgščių koncentracija viršija 2,3 proc. reikia primokėti. Tada kasdien kabindamas ritualinės grietinės šaukštą mokėsiu ir aš, ir Vytenis Andriukaitis, ir daugybė kitų rizikingo amžiaus vyrų, kuriems eilutėn pas šv.Petrą gali tekti stoti bet kurią akimirką.
Darykime, kaip danai daro. Jeigu produkte sočiųjų riebalinių rūgščių koncentracija viršija 2,3 proc. reikia primokėti.
Prie ko čia tie nelemti traškučiai? Pažiūrėkime į picas, kurios vežamos mums ir mūsų vaikams tiesiai į namus. Kiek jose koronarinės mirties alsavimo! Pažiūrėkime į XXL cepelinų porcijas, į majonezinius padažus, į bandeles, permirkusias hidrogenizuotuose margarino riebaluose. Ir bus aišku, kodėl kaklas ir sprandas tampa vientisa kūno dalimi.
Mūsiškiai nesveiko maisto politikos kūrėjai kažin ar pasiryš kovai su tarptautiniais maisto pramonės gigantais, pumpuojančiais į mūsų venas cukrų ir riebalus. Pabandė prancūzai paklibinti beveik tris milijardus eurų per metus prasukantį riešutinio kremo gigantą „Ferrero“, oho, koks skandalas kilo. Kažkaip sunku įsivaizduoti, kad Vilnius pakeltų mokesčių kumštį prieš „McDonald‘s“ ar „Coca Cola“.
Nesveiko maisto politika yra skaidri, kaip ašara: surandamas vienas atpirkimo ožys, apmokestinamas, ir pasauliui skelbiama naujiena: mes – kaip danai ir prancūzai, kovojame už švarias arterijas.
Nesveiko maisto politikos kūrėjai baus, lups mokesčius, bet niekada nesiims nuosekliai aiškinti tiesos: kodėl lietuviai yra bene daugiausia Europoje infarktų patirianti tauta. Aiškinti, mokyti, įtikinti, diskutuoti yra sudėtingas ir brangiai kainuojantis dalykas.
Pradžiai, tiesa, nesveiko maisto politikos ideologai galėtų padaryti vieną nieko nekainuojantį dalyką: deklaruoti sočiųjų riebalinių rūgščių suvartojimą. Kokia, sveikatos ministre Andriukaiti, yra jūsų grietinės dienos dozė?
