Dabar panašus likimas laukia austrių ir baltųjų trumų valgytojų. Karantinas Romoje įsibėgėjo, austrių – pilni prekybos centrai, bet vakarykščiai gurmė eina link lentynų su tuno konservais. Prisipažinsiu atvirai: aš ir pats stabtelėjau prie žuvų skyriaus, glosčiau žvilgsniu prancūziškas fine de claire kriaukles, pardavėjas mane gundė, siūlė fantastišką 20 eurų kainą už dėžutę su 10 austrių, dar ir peiliuką kriauklėms atidarinėti žadėjo dovanoti. Ir štai – kažkaip be jokios kančios jam atsakiau: „Ačiū. Bet žinokite, – kažkaip nesinori“.
Ir tai buvo tiesa. Kažkaip nebesinori gurmė maisto, visokių skrandžio žaisliukų, prabangių skonio receptorių dirgiklių. Kiti laikai atėjo į gurmė valstybę Italiją, ateina jie po truputį ir į skaniai valgyti pramokusią Lietuvą.
Maisto reikia ir toliau jo reikės, bet požiūris į skonį pasikeitė, oj kaip pasikeitė per šias dvi dramatiškas savaites. Pasikeitė iš esmės. Mano senas bičiulis, psichologas Gintaras iš Kauno parašė žinutę: „Ar valgote grikius? Nustatyta, kad karštų grikių aromatas teigiamai veikia žmonių psichologinę sveikatą, suteikia nusiraminimo palaimą“. Austrių ir trumų pandemijos ištiktoje Italijoje – kiek nori, o štai grikių nėra. Teks gyventi be jų.
Norime mes to ar nenorime, bet teks sugrįžti atgal. Prie saugių vaikystės, atostogų kaime, močiutės virtuvės aromatų. Prie to, ką ne vienas esame gerokai pamiršę. Reikėjo mirtino viruso, kad Italija nusisuktų nuo jūros gėrybių ir masiškai vėl imtųsi gaminti gurmė niekintą lazaniją. Lietuvai, matyt, teks apleisti sušius, karpačius, paeljas ir atsisukti į nelabai spalvingą, nelabai sveiką kugelio džiaugsmą. Taip lemta: mes visi šiek tiek pastorėsime, šiek tiek pabloginsime kraujo lipidų sudėtį. Šiek tiek padauginsime pyragų arba cukraus į arbatą, nes pasiekiamų malonumų pasirinkimas pradėjo mažėti ir jis vis mažės, kol liks tiek nedaug – infantiliškas vyniojamo šokolado folijos traškesys.
Požiūris į skonį pasikeitė, oj kaip pasikeitė per šias dvi dramatiškas savaites.
Kažkas savyje apramins reikšmingus veganinės transformacijos lūkesčius. Atsiras tokių, kurie pristabdys kilogramus stebuklingai tirpdančios dietos programą. Beje, gal jau ir pastebėjote: lieknėjimo specialistų pamokymų srautas žiniasklaidoje sulėtėjo. Greitai ateis laikas, kai glamūrinės panelės A mestų kilogramų žinia nebejaudins nei panelės B, nei ponios C.
Kažkas apskritai spjaus į sveikos mitybos postulatus, kurie dar visai neseniai buvo aiškūs ir nepaneigiami kaip Pitagoro teorema, o dabar po truputį įgauna nusibodusių, nelabai praktikoje reikalingų pamokymų sąvadą. Užkietėję ekologiško maisto fanatikai vis dažniau pamirš pareikalauti iš pardavėjo visokių ten europinių ekosertifikatų ir atsekamumo grandinės failų. Ir netgi kilni, žūtbūtinė kova su glifosatu nebeatrodys tokia kilni kaip anksčiau.
Maisto snobai persiorientuos labai greitai: tie, kurie daužėsi į krūtinę aiškindami, kad espreso kava atgyveno, kad reikia pereiti prie pažangesnių kavos kultūros formų – aeropress, yama cold drip ir kitokio kavos kosmoso staiga sugrįš prie puodelyje plikytos bet kokios arabikos iš bet kurio kontinento. Beprotiška kavos evoliucija Lietuvoje sustos – ar įsivaizduojate? Kokosinių, abrikosinių, migdolinių lačių kūrybos procesas beviltiškai įstrigs, nes žmonės vėl pradės gerti tai, ko jau senokai gėdijosi: kavą su pienu! Ateisite į kavos barą ir vietoje devynių sirupų pamatysite du. Arba jums pasiūlys gerti arbatą iš pakelio!
Kai kam bus sunku. Buvo atsiradęs Lietuvoje plonas segmentas maisto vartotojų, kurie nebenorėjo riebiai, saldžiai ir sūriai. Kas dabar su jais bus? Be jokios ironijos bandau nuspėti ateitį. Kai kam bus sunku…
Tarkime, jūsų nuolankus gastronomijos apžvalgininkas kenčia žiaurią kavos abstinencijos kančią. Nė kiek nebijau prisipažinti: turiu daug geros vieno bičiulio dovanotos arabikos. Bet mano siela ir mano kūnas ryte veržiasi į barą pirmojo espreso puodelio! Ketvirtį amžiaus šitai dariau, o dabar viskas – ketvirtis amžiaus kavos ritualo nubraukta. Visi barai Romoje uždaryti, visa kavos valstybė Italija kenčia baro abstinencijos kančią. Milžiniška kavos armija – 149.154 barai kasdien paruošdavo 9’320’000 kavos puodelių. Dabar ši armija – baristų, skrudintojų, kavos aparatų meistrų, kavos maniakų – tokių kaip aš – sustabdyta. Sumušta? Gal. Kažin ar ji atsigaus?
Klystate, jeigu manote, kad karantinas jums suteiks beprotišką malonumą kasdien kepti, virti, troškinti, dengti stalą, plauti indus.
O restoranai? Pirmasis svilėsių kvapą pajuto geriausias ir garsiausias – Massimo Bottura, uždaręs savo legendinį „Osteria Francescana“ gerokai anksčiau nei liepė griežtieji vyriausybės dekretai. Žinoma, saugodamas savo, savo komandos ir klientų sveikatą. Bet ir ne vien todėl. Tiesiog suprato, kad dabar – ne tas laikas, ne tos mintys. Ne „fine dining“ momentas.
Todėl siūlau: kol dar galima – nueikite pietų į gerą restoraną. Nes greitai, matyt, nebebus galima. Pasidžiaukite balta staltiese, virtuvės šefo kūrybingumu, technišku padavėjo bendravimu. Pasidžiaukite maisto spektakliu. Galimas daiktas, – greitai jo nebeliks. Spėsite užsidaryti į namų virtuvę. Tik nereikia sakyti – ne tai mums dabar rūpi. Būtent dabar solidarumas su labiausiai pažeidžiamu rinkos mechanizmu yra ypač reikalingas. Jeigu ėjote į „Žalgirio“ varžybas, stumdėtės tarp kitų dešimties tūkstančių, nueikite į restoraną vėlyvų sekmadienio pusryčių! Perspėju: maisto snobų aplink save nebeišvysite, jie seniai išbėgiojo. Rasite nebent keletą atsidavusių klientų. Tokių kaip jūs.
Klystate, jeigu manote, kad karantinas jums suteiks beprotišką malonumą kasdien kepti, virti, troškinti, dengti stalą, plauti indus. Iš pradžių – taip. Paskui vis mažiau. Dar vėliau mes visi prisiminsime restorano ritualų žavesį, bendravimo su vyno someljė malonumą, kūrybiškos virtuvės provokacijas. Jūs norėsite galbūt išleisti pinigus taip, kaip aš šį sekmadienį norėčiau eiti į Romos „La Giudecca“ valgyti kruasanų. Jeigu atvirai: man netgi šiek tiek gėda, kad keiksnodavau lėtai aptarnaujančias merginas, piktinausi negera kaina, dar kažkas man ten buvo negerai.
Jūs, žinoma, galite su manimi nesutikti: maisto klausimas mirtinos epidemijos akivaizdoje nėra pats svarbiausias. Galbūt. Maisto snobų laikai iš tiesų baigėsi. Grįžtame prie maisto esmės. Na, bet vis tiek: linkiu jums suspėti išgerti paskutinį tiršto espreso puodelį bare. Linkiu suspėti į paskutinius pietus restorane.
