Esminis punktas būtų šis: kol esi gyvas, kol nesi intubuotas intensyvios terapijos palatoje tol turėsi kažką valgyti ir gerti. Eiti laukan, ieškoti maisto, stovėti eilėje, pirkti. Paskui sandėliuoti, galvoti ką čia nuveikus dvi ar tris savaites iš kokių penkių ar šešių ingredientų. O vėliau – iš kokių keturių – penkių, o paskui – iš dviejų – trijų.
Todėl: jau perkate kruopas? Makaronus? Ryžius? Puiku. Bet netaupykite! Pirkite patį geriausią aliejų, pačią geriausią pomidorų tyrę, top klasės kriaukles ir vermišelius, pačius geriausius pipirus, aukščiausios kokybės kavą, druską ir arbatą. Kodėl taip sakau? Patys pagalvokite: kai būsite ribotam ar neribotam laikui karantinuoti savo namų virtuvėje visi šie ir kiti nuolankūs maistukai taps tikraisiais jūsų gyvenimo džiaugsmais. Ne garaže užkonservuotas juodas BMW (negalėsite niekur važiuoti). Ne pusės miegamojo sienos dydžio „Samsung“ televizorius (norite dar dramatiškesnių epidemijos vaizdų?). Ne šviežiausias loptopas (norite dar daugiau Fb draugų isterinio srauto?).
Ir netgi ilgus metus kaupti sąskaitos banke skaičiai nelabai džiugins, nes galimai nieko gero nebepristatys nei Amazonas, nei Barbora. Tie grikiai, ta druskytė, ta taurė vyno, tas šokolodukas galėtų tapti, o gal net ir taps jūsų gyvenimo kokybe, naujai atrasta palaima. Skonio vertybių sistema epidemijų laikais apsiverčia žaibiškai ir nė nepastebėsime dienos X, kai abejingai praeisime šaldytuvų vitrinas su austrėmis ir jūrų gėrybėmis, šviežia jautienos išpjova, ančiukų kulšelėmis.
Turėjau progos virtualiais kanalais pabendrauti su viena šeima Šiaurės Italijoje, kuriai buvo rekomenduotas dviejų savaičių prevencinis karantinas. Teiravausi, kaip jiems sekasi, ką jie veikia, kas teikia džiaugsmą. Televizorius rodo, bet daugiausiai vesternus ir animaciją. Žinių nesinori, nes žinios nekokios. Kompiuterinių žaidimų konsolė: tinka kelioms adrenalino iškrovoms, bet paskui įskausta akis. Antrąsyk perskaitomi romanai iš knygų lentynos – gerai, kai kurie – netgi trečią.
Didelį naminio karantino kasdienybės pasisekimą turi įvairūs stalo žaidimai: šaškės, šachmatai, domino, kortos. Pirmiausiai todėl, kad jie įtraukia ne vieną, o mažiausiai du šeimos narius. Sukelia sveiką azartą ir norą laimėti. Sukelia laimėjimo džiaugsmą. Bet. Kiek vėliau karantinuotieji pastebėjo tendenciją: vyras Mario daugiau ar mažiau visada laimi šaškių mačą prieš žmoną Giovanną. O Giovanna sistemingai apšauna vyrą Mario durniaus arba 66 partijoje. Kai pralaimėtojas aiškus į priekį žaidimas netenka prasmės. Ir dar viena problema: kai lauki nuosprendžio – sergi ar ne, netgi maži pralaimėjimai nervina. Nervintis ir nerimauti karantino metu – labiausiai nepageidaujamas dalykas.
Ir štai tada į pirmąjį planą iškyla užsiėmimas, kuriame gali dalyvauti visi ir nė vienas nepralaimėti. Visi gali turėti užsiėmimą, kuris atpalaiduoja nervų sistemą, pristabdo blogas mintis apie virusą, epidemiją, sergančius ir mirštančius. Svarbiausia namų erdve tampa ne miegamasis, ne svetainė, o virtuvė. Maisto gaminimas! Štai kas yra mano kalbintos Lombardijos regione karantinuotos šeimos išsigelbėjimas. Maisto gamyba tampa naudinga veikla ir spektakliu, laisvalaikio forma ir visokiais paruošiamaisiais darbais, ragavimais. Ryžių maišymo puode vargas bus energingas išmėginimas. Vyrų niekinamas indų plovimas, pasirodo, gali būti visai įdomiu darbu, todėl indaplovę galima netgi išjungti. Informacija apie patiekalus? Anksčiau tai buvo epizodiniai žvilgtelėjimai į internetą, o dabar – Pellegrino Artusi – didžiojo XIX amžiaus Italijos receptologo fundamentalios studijos.
Imkime tokią spagetologinę problematiką kaip Italijos namų šeimininkių amžinų diskusijų objektą – carbonara makaronų receptas gaminamas su kietuoju sūriu: a) tik su pekorinu, b) tik su parmezanu, c) ir su pekorinu ir su parmezanu. Karantinuotai Lombardijos šeimai šis klausimas tapo smagiu gastronominiu eksperimentu, protų mūšiu, kuriame dalyvavo visi jos nariai. Vyko karšti teoriniai ginčai dėl patiekalo kilmės: vieni sakė, kad jį sukūrė Italiją vadavę amerikiečiai Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, kiti tvirtino, kad autoriai – Abruco regiono piemenys.
Gastronominio pobūdžio diskusija? Mielieji, – tai yra geriausias vitaminas visai šeimai namų karantino perimetre! Panika atsitraukia. Blogų naujienų srautas nuslopsta. Mintis apie įvairias ateities perspektyvas slopina skonio receptoriai, „čia ir dabar“ malonumo pojūtis. Trivialus klausimas – kokį vyną, kokį mineralinį vandenį derinti prie vieno ar kito patiekalo vystosi į gilų maisto kultūros naratyvą, – argi tai blogai?
Štai kodėl stumdami tuščią vežimėlį link makaronų lentynos turėtumėte susimąstyti ir kitu žvilgsniu įvertinti kainas ir pakuotes, formatus ir kainas, prekės ženklus ir keto dietą. O taip! Keto dietos teks atsisakyti. Mintis apie liesėjimą, numestus kilogramus ir kitus fifų gyvenimo reikalus teks paprasčiausiai išjungti. Teks grįžti prie paprastų, esminių kasdienybės dalykų, nes prieš virusą visi esame lygūs.
Kita vertus: jeigu Italija mums virusą užnešė (užnešė iš viso į 54 pasaulio šalis), tai reiškia, kad itališki makaronai labiausiai tinka epideminei psichozei prekybos centruose gydyti. Ar ne? Nesutinkate su manimi? O ar žinote, kad Italija turi didžiulę įvairių epidemijų istorinę patirtį? Giliai slypinčius šeimų prisiminimus apie tragedijas, kai maras nušluodavo ištisus miestus. Ar žinote, kodėl Neapolyje iki šiol espreso kavos puodeliai baruose laikomi ne ant espreso aparato kaip pas mus, o verdančiame vandenyje? Ir kodėl atsirado vadinamoji „palikta kava“?
Kita vertus, aš jums nepapasakosiu daugiau negu vienas truputį pamirštas, bet labai įžymus ankstyvojo Renesanso literatūros klasikas. Cituoju (vertimas – mano, nes neturėjau Romoje puikaus Edvardo Viskantos vertimo): „...1348 metais po Kristaus gimimo Florenciją ir kitus gražiausius Italijos miestus užgriuvo maro siaubas ... nieko negelbėjo atsargumas ir įvairios medicinos priemonės... nebegelbėjo draudimas įžengti į miestą apsirgusiems, nei maldos tikinčiųjų, nei procesijos... aš nutariau išdėstyti šimtą novelių, kurias pasipasakojo sąžininga septynių moterų ir trijų jaunuolių draugija apie marą ir mirties laiką...“
Nuo minimos maro epidemijos praėjo beveik septyni šimtmečiai. Būtent dabar, XXI amžiuje, koronaviruso panikos dienomis Giovanni Boccaccio „Dekameronas“ turėtų vėl tapti mūsų parankine knyga. Skaitykite ją! Rasite nuostabią puotą maro metu – puikų maistą, daug vyno ir meilės istorijų. Nes yra dalykų, prieš kuriuos bejėgiai netgi nuožmiausi virusai!
