Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti

Paulius Jurkevičius: Mano 2019 – gyriau, negailėjau, patariau!

Penkiasdešimt antrasis – paskutinis šių metų šeštadienio vakaro tekstas komentarų skiltyje. Apie ką? Apie tai, ką visi be išimties – gerieji ir blogesni, moterys ir vyrai, kaimiečiai ir miestiečiai, tikintieji ir nelabai, nuosaikūs ir konservatyvūs, visi vienaip ar kitaip naudojome – apie maistą.
Paulius Jurkevičius
Paulius Jurkevičius / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

Vieno mano teksto skaitytojas parašė gilaus dvasingumo persmelktą komentarą-protestą: „Jurkevičiau, mes ne tam gyvename, kad valgytume! Ne tam dirbame, kad galvotume apie tai, ką valgome...“ Sutinku. Bet apverskime silogizmą ir turėsime: „Valgome tam, kad gyventume. Deja.“ Šito paneigti mes negalime, niekaip nepasiseks, nebent galime štai ką padaryti: valgyti negalvodami apie tai, ką valgome. Bet pamatysite – grįšime į išeities tašką: tie, kurie negalvoja apie tai, ką valgo, negalvoja, nesirūpina gyvenimu.

Kaip mes gyvenome 2019-aisiais ir ką galvojome apie maistą? Sausio mėnesį rašiau tekstą: „Ak, kaip mes valgėme... Be krevečių, be majonezo!“ Žmonės, ar įsivaizduojate? Prieš 125 metus Lietuva buvo globalus mėsėdžių kraštas, gyvenome be žaliavalgystės, be veganizmo. Vydūnas patyliukais gal ir nevalgė salcesonų, o likusieji? Visi likusieji buvo ramūs ir į paršelius žiūrėjo kaip į paršelius, į avis kaip į avis, o ne kaip į mitybinio egzorcizmo objektus. Na, bet turbūt didžiausia naujiena, – oj, atsiprašau, seniena – buvo ta, kad gyvenome be majonezo. Tai buvo geri laikai, nes žmonės mylėjo maistą ir tuos, kurie jį su meile gamino. Apie tai mums rašė Liudvika Didžiulienė-Žmona pirmojoje gastronominėje knygoje lietuvių kalba „Lietuvos gaspadinė, arba pamokinimai, kaip prigulinčiai suvartoti Dievo dovanas“.

Vasario mėnesį vieną kitą skaitytoją supykdžiau, nes parašiau provokuojančią refleksiją: „Speciali dieta – protingiems ir laimingiems“. Unikali dieta, nes paprasta ir veiksminga, sukelianti pasitenkinimo gyvenimu pojūtį. Jos mechanizmas paprastas: liautis taupius maisto kokybei. Nes yra lietuviška taupyti pinigus padangoms, geliniams nagams, baldams, o išleisti sūriui, aliejui, druskai, makaronams, actui – tai ne kiekvieno mūsų jėgoms.

Nes yra lietuviška taupyti pinigus padangoms, geliniams nagams, baldams, o išleisti sūriui, aliejui, druskai, makaronams, actui – tai ne kiekvieno mūsų jėgoms.

Kovą įkaliau juodo pesimizmo dozę: „Va taip kubiečiai mums (ir Amerikai) kruopų davė“. Nes nuotaiką sugadino kasmetinė „Bloomberg“ informacija: „2019 Healthiest Country Index“ – 56 sveikiausių pasaulio valstybių indeksas. Ir mūsų tame sveikatos pasaulyje nėra. Užtat 46 – oje pozicijoje mačiau Albaniją! Su varganais 4.537,86 USD vienam gyventojui tenkančio BVP. Su 3 lovomis gydymo įstaigose 1000 gyventojų. Vienintelė paguoda: nuo kubiečių ir albanų sveikatos fronte į kaulus gauna ne tik Lietuva, bet ir JAV. Gal 2020-aisiais pralaušime frontą?

Balandžio mėnesį aplankiau tris Pietų Europos miestus, kurie nenori tapti sostinėmis, – Seviliją, Neapolį, Portą. Juose man patiko vienas dalykas: saldus europietiškos laisvės dvelksmas. Laisvės, kuri svaigina ir tuo pat metu įpareigoja. Laisvės džiaugtis mažais, bet svarbiais gyvenimo malonumais. Laisvės neįtarinėti, negalvoti apie kaltes, draudimus, sankcijas. Laisvės gyventi dėl skonio, o ne dėl BVP procentų ir pavydaus dairymosi į kaimynų BVP procentus. Teksto pavadinimas buvo bjauriai idiliškas: „Beveik laimingi žmonės beveik laiminguose miestuose“.

Gegužės viduryje dar nebuvo aišku, kas įsikurs Daukanto aikštėje, todėl rašiau abiems: „Ingrida, Gitanai, toliau leisite mus sveikatinti? Tikrai?“ Uždaviau klausimą: „Kokias mintis jums sukelia šie žodžių junginiai: sveikatinimo idėjos, konkursas „Sveikatiada“, sveikos gyvensenos kultūra, tikra mityba? Sveikos gyvensenos komisija? Apima džiaugsmas? Purto euforija? Ženkliai pagerėja nuotaika? Jaučiate, kaip kraujospūdis normalizuojasi?“ Atsakymų galbūt sulauksime kitų metų rudenį. Gal...

Paskui atėjo vasara ir sprogo gastronominė bomba: „Džiugas“ už 152 eurus/kg? Neskubėkime džiūgauti“. Toliau sekė: „Pasterizuota „Džiugo“ legenda – mums ir Briuseliui“. Jūsų apžvalgininkas norėjo vieną paprastą dalyką sužinoti: ar ta sūrio brangenybė iš šviežio pieno ar iš pasterizuoto, bet jūs jau žinote, kaip ten buvo. Ir kaip yra. Mano klausimas pieno magnatų kažkodėl nedžiugino.

Maža to, liepos karštyje pradėjau mokyti valstybės galvą: „Neabejoju, kad šeštasis prezidentas turėtų valgyti prezidentūros restorane tik iš lietuviškų produktų pagamintus lietuviškus patiekalus. Jokių italijų, ispanijų, azijų Daukanto aikštėje neturėtų būti. Tai būtų labai rimtas edukacinis kultūrinis signalas tam jaunimui, kuris myli Lietuvą kramtydamas kebabus ir picas į namus. Jeigu jaunimas žinotų – „mano prezidentas valgo tik lietuvišką maistą“ – tai būtų ir tiesa, ir šviesa mūsų gastronomijos ateičiai“. Deja, kol kas negaliu nieko paneigti nei patvirtinti. Galimas daiktas, Ekscelencija valgo itališkus spagečius. Būtų negerai...

Rugpjūčio viduryje džiaugiausi: Lietuva vaduojasi iš maisto stereotipų tragedijos. Vaduotis pradeda nuo Merkinės. Bistro „Šilo kopa“ – autentiškas „Slow Food“ reiškinys. Kol kas. Vertas geriausių restoranų trisdešimtuko, nors neturi nei reklamos biudžeto, nei pijaro paslaugų. Net kuklia kelio nuoroda nedisponuoja. Kitą vasarą vėl užsuksiu, pranešiu, kokios naujienos Dzūkijoje.

Rudenį sukėliau šaršalą, nes parašiau: „Atvesk savo vaiką į restoraną ir aš pasakysiu, kas esi“. Buvau negailestingas: „Tėčiai ir mamos rodo automobilį, rankinę, įdegį, šukuoseną, juvelyrinius dirbinius ir kitus aukštos socialinės hierarchijos kozirius. Viską sugadina į restoraną atvesti vaikai. Jie tarsi rentgeno nuotrauka demonstruoja pasauliui šeimos kultūrinį skerspjūvį.“ Nemanau, kad kitais metais kažkas pasikeistų. Netikiu.

Tas pats ir su raundapu. Spalio tekste „O jūsų šeima ŠITO sau dar neuždraudė?“ bandžiau fantazuoti: kažkuris prekybos tinklas, tarkime „Maxima“ arba „IKI“, ima ir pašalina produktus su glifosatu. Gera akcija būtų, ar ne? Atsirastų juodo darbo: atlikti visų produktų tyrimus ir išsiaiškinti tuos produktus, tuos tiekėjus, tuos gamintojus, kurie naudoja raundapą. Ir dar ne viskas: reikėtų pradėti derybas su tiekėjais, tarpininkais, gamintojais – ar norite toliau tiekti sausainius, bet be raundapo? Tai įvyks 2020 metais? Mes tuo tikime?

Galiausiai atslinko lapkritis – liūdesio ir absurdo mėnuo. Todėl ir tekstas „Dūmo inkvizicija“ išėjo piktas: apie tai, kaip į Neringą iš Klaipėdos važiavo uostytojai ir atliko uostymo kontrolę, o tada, užuodę rūkyto karšio aromatą, žadėjo imtis griežtų priemonių. Galimas daiktas, rūkytų žuvelių mėgėjams kitąmet teks su pasais vykti į svetimą valstybę, į tokį Rybačij kaimelį. Neduok Dieve tokios neteisybės!

Baigiu tuo, nuo ko pradėjau: ir kitąmet gyvensime taip, kaip valgysime. O valgysime taip, kaip galvosime, ką darome. Laimingų Naujųjų! Skaitykite, komentuokite, nesutikite, ginčykitės!

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos