Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti

Paulius Jurkevičius: Mano ir kitų valgytojų viltis – naujasis žemės ūkio ministras

Ar jums neatrodo keista: turėsime žemės ūkio ministrą, kuris nemoka nei arti, nei sėti? Būtent tokios išvados peršasi žvilgtelėjus į p. Surplio karjeros aprašą. Arimais ir bulviakasiu jame nekvepia. Trąšomis, tvartais ir šviežiai melžtu pienu taip pat nekvepia. Bet galbūt tai ir yra mūsų – valgytojų istorinis šansas?
Paulius Jurkevičius
Paulius Jurkevičius / Luko Balandžio / 15min nuotr.

Žiūrint iš politinių aktualijų kampo, būtent tokio žemės ūkio ministro ir reikėjo. Neįklimpusio į arimus. Tokio pasėlių ideologo, kuris būtų arčiau prie miesto, toliau nuo kaimo. Nes arti gebantis ministras nepasiteisino, o kaip ir kodėl – patys žinote.

Pirmoji mano reakcija į kabinetinį ž.ū. ministrą buvo sarkazmu dvelkiantis cha - cha. Kaipgi jis vadovaus žemės ūkiui, jeigu nėra nei agronomas, nei veterinaras, nei ekonomistas? Kokia kalba su mūsų kaimu ir jo žmonėmis kalbėsis užsienyje aukštuosius politikos mokslus baigęs diplomatas? Įtariu, kad ne tik man tokie klausimai sukilo.

Bet paskui nusprendžiau, kad tai yra labai gerai. Arimais nekvepiantis žemės ūkio ministras yra mūsų – valgytojų istorinis šansas ir viltis. Kaip lygiai galėtų būti viltis, didžiulė viltis – mediko ar farmacininko diplomo neturintis sveikatos apsaugos ministras...

Todėl štai – devyni prašymai jums, pone Giedriau Surply. Mano – beveik eilinio valgytojo ir kitų beveik eilinių valgytojų, kurie norėtų kitokio žemės ūkio ministro.

Pirmasis prašymas: būkite arti valgytojų. Padarykite taip, kad jūsų vadovaujama žinyba taptų nuoširdžiu tarpininku tarp žemės, ją dirbančių žmonių ir mūsų – gero maisto trokštančių. Nes iki šiol velkasi tas nykus sovietinis „min-sel-chozo“ kvapelis – nuo Sniečkaus ir Brazausko laikų, kai ministerija, kuriai jūs vadovausite, buvo traktuojama kaip milžiniškas kombainas, „sėju – pjaunu – raportuoju“ planinės statistikos marazmas.

Apie daug ką pagalvodavo jūsų pirmtakai. Bet daugmaž visi strategiškai pamiršdavo, kad žemės ūkio ministerija yra iš esmės maisto ministerija. O maistas gaminamas tam, kad žmonės jį valgytų. O ką dabar valgo žmonės? Paskaitykite FB komentarus: valgo gražiai įvyniotą šlamštą. Ir dar: nemaža dalis Lietuvos valgytojų nenori turėti nieko bendro su mūsiške ž.ū. ministerija. Jų maisto ministerija yra Lenkijoje, nes ten gamintas maistas dėl įvairių priežasčių jiems tinka labiau.

Antras prašymas: atgaivinkite lietuviško maisto prestižą. Padarykite, kad būtų taip, kaip buvo tarpukaryje: lietuviškas sviestas ir Danijoje buvo lietuviškas sviestas. Ir bekonai. Ir uogų vynas. Ir daugelis kitų maisto produktų. Bet neleiskite, kad didieji pigaus prekių srauto generatoriai jums apdumtų akis: menkaverčiai pieno pusfabrikačiai (jais skaitytojus jau baugina Vakarų žiniasklaida) tai nėra joks prestižas, o viso labo biznis. Tiesiog reikia suformuoti elitinio lietuviško maisto strategiją pasauliui: duona, sūriai, mineralinis vanduo, medus, alus.

Trečiasis prašymas: atvažiuokite į Druskininkus. Ne, ne į prabangių SPA vonias, ne į masažų kabinetus. Atvažiuokite į sūrininkų dienas, pasilabinkite su tais, kurie galėtų būti mūsų sūrininkystės vėliava, tais lietuviais, kurie savo rankomis daro ne pieno biznį, o sūrius – skonio grynuolius. Jeigu atvažiuosite – įeisite į Lietuvos sūrininkystės istoriją, nes ligšioliniai ž.ū. ministeriai į „smulkmę“ nelabai kreipė dėmesį. Tapsite pirmuoju ž.ū. strategu, kuris pagaliau deklaruos esminį skirtumą tarp pramoninių sūrių iš pasterizuoto pieno ir šedevrų iš šviežio pieno (kuriuos dievina Europa).

Ketvirtasis prašymas: ieškokite naujų skonio grynuolių. Lietuva turi 7 Europos saugomos kilmės nuorodomis įvertintus produktus (varškės sūris, „Liliputas“, Lazdijų medus, Stakliškių midus, Daujėnų duona, skilandis, žemaičių kastinys). Estija berods neturi nė vieno. Ir mes kažkodėl tuo pamiršome girtis sau ir pasauliui. Niekas apie tai nebešneka su pasididžiavimu ir apskritai nebešneka. Pamiršome, kad reikia gastronominio elito sąrašą toliau turtinti, ieškoti, aiškinti, teikti paraiškas. Nejaugi daugiau nieko unikalaus nebeturime?

Penktasis prašymas: atgaivinkite regionų virtuvę. Padarykite taip, kad dzūkai pliektųsi su suvalkiečiais, o aukštaičiai su žemaičiais. Dėl ko? Dėl to, kur kepama geriausia duona, gaminami geriausi teritorijos patiekalai. Įsukite regioninės virtuvės ir produktų bumą, bent jau pradžią tam padarykite, kad mes patys ir tie, kurie pas mus atvažiuoja, žinotume, kas gaminama mūsų šiaurėje, kas pietuose. Lietuva nėra tokia maža, kaip įpratę verkti, ir ne viską sovietmetis išnaikino.

Šeštasis prašymas: nebijokite restoranų! Jeigu jau nesate kaimiškas ž.ū. ministras, tai ir nebūkite. Būkite ministras – gurmė. Įsižiūrėkite į restoranų valgiaraščius ir susiekite juos su savo žinybos veikla, su žemės ūkiu. Pamatysite, kad vienuose ėriena – iš Naujosios Zelandijos, kituose – iš Merkinės. Vieni gamina lenkiškus svogūnus, kiti – vietinius. Vienų valgiaraščiai žiūri toli toli, egzotikos link, kiti egzotiką atranda čia, Lietuvoje. Tai ir padėkite tokiems restoranams, kurie deklaruoja ir gamina iš lietuviškų produktų. Padėkite ūkininkams surasti restoranus, o restoranams – ūkininkus. Ir pamatysite: gausime pirmąsias „Michelin“ žvaigždes, ir kaltas šiek tiek būsite jūs. Nes pasauliui esame įdomūs tiek, kiek mes patys sau įdomūs. Užsukite į restoraną „Sweet Root“ ir įsitikinsite tuo, ką rašau.

Septintasis prašymas: remkite jaunimą. Tą, kuris važiuoja į kaimą ūkininkauti, bando perlaužti senus įvaizdžius, senus įpročius ir papročius. Būkite modernus ž.ū. ministras, o modernus būsite tada, kai patrauksite į savo pusę jaunimą, jau šiek tiek žiūrintį kaimo pusėn.

Aštuntasis prašymas: žiūrėkite į maisto etiketes. Nes jose nesusigaudo gurmė pasaulis, o eilinių valgytojų pasaulis net nebando. Darykite taip, kaip Europa daro: išgryninkite, supaprastinkite maisto produktų aprašymus taip, kad juos suprastų visi valgytojai, o ne tik tie, kurie baigia agronomiją arba maisto technologijas. Pareikalaukite iš gamintojų rašyti etiketėse tiesą ir tik tiesą. Priverskite neberašyti to, kas nesvarbu. Liepkite rašyti produktų, žaliavos, pirminės šalies kilmę. Akcentuokite produkto gamybos atsekamumą „nuo – iki“.

Devintasis prašymas: baikite su glifosatu! Pereikite į tų Europos šalių frontą, kurių žemės ūkiui glifosato draudimas bus gerokai skausmingesnis negu mums, bet jos atsisako nuodyti savo žemę ir savo vaikus. Vieną kartą pasakykite NE šios dienos naudos principui, žiūrėkite į ateitį. Ir apskritai, važiuokite dažniau į Europą, bendraukite su kolegomis, perpraskite naujos žemės ūkio politikos vėjus.

Sėkmės! Aš – beveik eilinis valgytojas kažkodėl jumis tikiu. O kai nebetikėsiu – parašysiu.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos