Nors jeigu neskubėdami pažiūrėsime lietuviškai – kritiškai, racionaliai ir be emocijų, tai tas „nuo“ arba „įkurtas“ yra viso labo etikečių, pakuočių, iškabų grafinis atributas ir tiek. Žavi reklama ir tiek. Kilnus makaronų kabinimas, – o kas daugiau?
Vienas alaus someljė man išdėstė: jeigu „Švyturys“ užsirašo ant skardinės metus – 1784, „Gubernija“ – 1665, tai dar nereiškia, kad alus nuo to pasidaro geresnis. Arba jeigu saldainių fabrikas „Rūta“ deklaruoja ant pakuotės savo veiklos pradžią 1913 metais, tai dar nereiškia, kad šokoladas nuo to pasidaro juodesnis.
Žiūrint racionaliai, be emocijų – gal ir taip. Bet gal ne visai. Juk tai, kai dedame į burną, tai, ką geriame yra pirmiausiai emocija – gryna skonio įspūdžių emocija. O tik paskui – kalorijos, riebalai, poveikis kepenims, poveikis talijai. Galų gale tai, ką valgome ir geriame yra mintys. Visa tai labai gerai žino rinkodaros filosofai, ir todėl žaidžia su mumis istoriją.
Netolimoje istorijos perspektyvoje galima išskirti du valgytojų tipus: kapitalistinis (normalus) ir socialistinis (iškreiptas). Pirmojo tipo – kapitalistinio valgytojo mintys turi nuolat dirbti, keliauti į praeitį, – ten, kur yra istorija, šaknys, patikimumas, legendos, metų žymės.
Man atrodo, kad šita ir kitos lietuviškų maisto įmonių dinastijų istorijos yra šiek tiek pamirštos, šiek tiek užkištos į šoną, neįvertintos. Arba užgožtos saldžiabalsės rinkodaros profesionalų, kuriais žmonės tiki tol, kol pasigauna kokią nors akciją prekybos centre.
Socialistinio valgytojo mintys niekur neturėjo keliauti, viskas turėjo būti sudėta į vieną plokščią legendą – „čia ir dabar“. Dabar suvalgei, dabar išgėrei ir nėra ko dairytis. Atgalinis horizontas buvo užbrauktas griežtu istoriniu punktyru. Grįžti skoniu arba mintimis anapus to punktyro nebuvo rekomenduojama, o dažniausiai nebuvo ir apskritai leidžiama. Ant butelio „žigulinio“ negalėjo būti jokių reveransų praeičiai, jokių dūsavimų. Tas pats su sūriais, dešromis ir saldainiais. Štai kodėl išsivysčiusio griškevičiaus laikais iš toliau atvežto butelio ar saldumyno etiketėje akys kažkodėl pirmiausiai pamatydavo prekės ženklo gimtadienį.
Štai kodėl „Gubernija“ nuo 1665 arba „Rūta“ nuo 1913 mažumėlę dirgina vaizduotę. Geri girą, triauški saldainius ir mąstai: oho, dar valstybės nebuvo, o jie jau buvo. Maras, karas, badas, revoliucijos, – o jie sau dirbo, alų virė, saldainius vyniojo, – atkakliai, sučiaupę lūpas.
Na, bet jeigu kažkas jau įtarinėja, kad gavau iš šiauliečių giros bačką arba saldainių dėžutę, tai tegu nurimsta. Man rūpi kas kita. Man rūpi iškaba ir jos turinys. Dar labiau – žmonės. Nes šiais agresyvaus „piaro“ laikais atrodo, kad žmonės kuria rinkodarą ir reklaminių akcijų tekstus. O ne tikrą mūsų maisto istoriją.
Šiaulių „Rūtos“ atvejis yra unikalus ir tuo pat metu visiškai įprastas vakarietiško prekės ženklo istorijos atvejis: viena šeima, du vardai – Antanas ir Juzefa Gricevičiai, jų darbas, jų idėja, jų praradimai ir pasiekimai. Prisipažinsiu – aš šios istorijos nežinojau. Maniau, – didelis konditerijos fabrikas, gražios pakuotės papuoštos „Anno 1913“ ir tiek.
Man atrodo, kad šita ir kitos lietuviškų maisto įmonių dinastijų istorijos yra šiek tiek pamirštos, šiek tiek užkištos į šoną, neįvertintos. Arba užgožtos saldžiabalsės rinkodaros profesionalų, kuriais žmonės tiki tol, kol pasigauna kokią nors akciją prekybos centre. O juk šios iškabos, šios šeimos, jų istorijos turėtų būti mūsų gastronomijos, mūsų maisto tradicijų stuburas. Neseniai skaičiau, kad Klaipėdoje tarpukaryje veikė makaronų fabrikas „Neapolis“. Kažin kokiam fantazijų nepritrūkusiam personažui šovė į galvą spagečius Mėmelyje gaminti? Ir kodėl? Ir kaip ten viskas buvo? Ir kuo viskas baigėsi?
Ir kodėl visa pamiršta, neįdomu, nesulaukia dėmesio?
O be to, dar yra ne tik maisto gamyklų, fabrikų, sūrinių, bravorų istorijos. Yra ir restoranai. Vietos, kuriose tiesiogiai buvo kuriama ir toliau tebekuriama mūsų gastronomija. Ta, kurią kartais norisi parodyti pasauliui, pasigirti.
Su restoranais yra blogai. Tai kūrybinės veiklos subjektai, sunkiai paklūstantys normalaus verslo logikai, todėl sunkiai išgyvenantys. Restoranininkas, kuris perduoda savo restoraną sūnui, o sūnus – savo sūnui yra unikumas. Tokių mažai. Keletas Paryžiuje, vienas kitas Italijoje. Romoje su kolegomis iš užsienio žiniasklaidos sugalvojome tokią prestižinę premiją – Italijos „Foreign Press“ asociacijos metų „Grand Prix“, skiriame jį restoranui, kuris įtelpa į du paprastus kriterijus: a) įkurtas prieš šimtą metų, b) iškaboje nepasikeitė savininko pavardė. Manote, Romoje, kuriai – 2770 metų, tokių yra labai daug? Nieko panašaus... Ant pirštų galima suskaičiuoti.
Neseniai vykdžiau specialią misiją: surankiojau dešimties seniausių Neapolio picerijų savininkus ir pristačiau juos žurnalistams Romoje. Susirinko dešimt vyrų, bendras jų restoraninės veiklos amžius – beveik 1200 metų!
Kolegos apstulbę klausėsi jų pasisakymų: šitų vyrų senelių klientais buvo garsiausi Italijos poetai, filosofai, kompozitoriai. Pasikalbėjau su ramiu, nieko iš savęs nevaizduojančiu neapoliečiu, jo vardas Gennaro Luciano, paklausinėjau apie garsius klientus. „Pas mano prosenelį nuolat lankydavosi Neapolio karalius Ferdinandas II. Tiesa, ateidavo inkognito – persirengęs“ – ramiai dėsto ponas Gennaro. Jo pro pro seneliai kaip įkūrė 1738 metais piceriją „Port‘Alba“. Ji ten ir liko. Toje pačioje vietoje, tos pačios šeimos rankose, tas pats picos skonis.
Legendinės „Da Michele“ picerijos savininkas Alessandro (1870) be jokios fanaberijos balse aiškina: „Žmonės pas mus atvažiuoja specialiai. Ateina taip, kaip eina į karališkąją galeriją „Capodimonte“, kaip eina Vezuvijaus žiūrėti, kaip Romoje Koliziejaus. Mes esame miestas, istorija, vardas.“
Atvirai kalbant, jo akyse žibėjo kažkoks nesuvokiamas pagarbą keliantis fanatizmas. Charizmatiškas misijos suvokimas. Beprotiška per pusantro šimtmečio ant kupros suversta atsakomybė už savo vardą, už savo iškabą, už savo miestą.
Štai kodėl „Gubernija“ nuo 1665 arba „Rūta“ nuo 1913 mažumėlę dirgina vaizduotę. Geri girą, triauški saldainius ir mąstai: oho, dar valstybės nebuvo, o jie jau buvo.
Mes tokių neturime. Bet žmonių, kurie ant kupros tempia savo iškabos, savo vardo ir misijos atsakomybę gal ir turime. Ir nereikia tokiems kuklintis.
„Neringa“, „Stikliai“, „Narutis“, dar vienas kitas restoranas, atėjęs iš sovietmečio arba atsiradęs pirmaisiais nepriklausomybės metais. Gal dar nepatyręs kartų pasikeitimo. Bet tos iškabos yra.
Prezidentai, partijų koalicijos, veikėjai, ekonominės krizės ir pakilimai ateina, pabūna, išeina. O iškabos fanatikai lieka. Žmonės, kuriems svarbu ne tik pinigą užkalti, bet ir palikti žymę. Keistuoliai – su savo istorijos, misijos, atsakomybės našta.
