Važiavau pažiūrėti, nes skaičiau apokalipsės prisotintus tekstus. Bet ir šiaip būčiau parašęs. Kartą per metus rašyti apie Nidą – ir malonumas, ir pareiga.
Malonumas, nes „Nidos rojuje“ pas ponią Jolandą, po obelimis, geltonų žiedų, koncentruoto mėtų aromato oazėje, yra būtent tai, ko pritrūksta tokiam tipui, kuris kiaurus metus malasi tarp Romos, Palermo, Lisabonos, Neapolio, Vilniaus, Paryžiaus. Būtent tai, ko reikia naujo teksto, naujos knygos pirmajam puslapiui.
Pareiga, nes čia tūno UNESCO paveldas, mėlynuoja medinė fachwerko architektūra, vis dar pūsteli vėjas, pritvinkęs rūkytos žuvies kvapo. Vis dar kopa tolumoje dunkso, nors – vis labiau ne kopa, o kopos idėja, kurios palyginimas su Sachara vis panašesnis į poetinę metaforą.
„Vis dar“. Šiuos du mažareikšmius žodeliukus siūlau pripažinti oficialiu Nidos leitmotyvu. O gal ne – gal labiau tiktų „vis labiau“? Man kažkaip atrodo, kad Nidai tinka abu „vis“, nors jie priešingos krypties: vienas į mažėjimą, o kitas – priešingai, į didėjimą.
Viskas priklausys būtent nuo to: nuo žvilgsnio krypties. Nuo požiūrio kampo. Nuo to, į kurią smegenų sritį sugrįžta akimis sugriebta vaizdo informacija. Variantų būtų du: 1) statybų energijos, trinkelių, teisingo asfalto, projektų specialistams paklūstančios simetriškos augmenijos, wow archeofantazijų, greitesnio maisto, tinklinių restoranų, kietų šefų iš didelio miesto, oktopuso su chorizo ir su psichodeliškai žaliu pesto padažu.
Variantas 2): statybinės depresijos, vidutinio amžiaus krizę išgyvenančių šaligatvių, asimetriškai augančių, merui nepaklusnių medžių ir krūmų, užbanintų architektūros žvaigždžių (ypač tų, kurios nesuvaldo kūrybinio adrenalino), tradicinio maisto, mažų užkandinių, nežinomų, bet mokančių ir nesigėdinančių savo virtuvę gaminti šefų, mero įsakymu uždraustos itališkos virtuvės bei kebabinių.
„Vis dar“. Šiuos du mažareikšmius žodeliukus siūlau pripažinti oficialiu Nidos leitmotyvu.
Variantas 1) – vis labiau. Kaip jis atrodo gyvenime? Gugliname paveiksliukus įrašę „Costa del Sol“, „Rimini“, „Albufeira“ ir t.t.
Variantas 2) – vis dar. Kaip atrodo? Gugliname paveiksliukus: „Positano“, „La Roque-Gageac“, „Formentera“ ir t.t.
Aš atvažiavęs į Nidą vis dar tikiuosi neužuosti „etno“ dvaro kvapų arba švaraus, patogaus „aj, bet visai gerai, kai esi su vaikais ir gali užlėkti į „McDonald’s“. Tikiuosi, kad vis dar neužtiksiu energingos kebabinių koncentracijos (viena plius minus 1600–1850 gyventojų, kaip, tarkime, yra Druskininkuose). Vis dar viliuosi, kad neteks išvysti monstrinio superapžvalgos bokšto, nes juk čia yra ką apžvelgti, o laukimas eilėje prie apžvalgos yra daug kur aprašytas šių dienų prioritetas. Tikiuosi vis dar nerasti nelemtos aštuonkojų su dešra infekcijos židinio. Bet vis labiau jį randu. Su vis labiau plintančia spritz aperol oranžine apšvietos kombinacija.
Žinoma, aš vis dar maloniai, nesulaikydamas uf kaip putojančio adrenalino turiu galimybę sumalti į miltus kičinius Nidos restoranėlius tamsintais langais arba medines seklyčias su prabangos elementais, su spa, masažais ir austrių baliumi. Nes tai turėjo įvykti anksčiau ar vėliau, austrės privalėjo atvaryti į Nidą, ten, prie marių, medžių ūksmėje, kur vyno kortoje tėra vienas vienintelis „mojotas“, kur vyksta gurmaniškos legendinio pasterizuoto sūrio degustacijos, kur padavėjas šypsosi draugiškai ir sako: kaipgi, šampano yra, žinoma, kad yra – galėsite mėgautis taure prosecco.
Kažkuriais vis labiau iš kvailų praeities skonio reliktų išnyrančios Nidos lankymo metais buvau aptikęs sensacingą, antraštės vertą patiekalą iš krokodilienos. Nuėjau patikrinti: to mielo, medinio restorano valgiaraštyje krokodilo nugarinės nebeliko. Ir tai laikau geru ženklu Nidai vis dar.
Nida vis dar neriasi iš savo žvejiško kailio stengdamasi patenkinti elektrinėmis teslomis (jos pakeitė spalvotus poršus, bet vienas kitas ant pievelės, en face – prieš jūsų akis dar įparkuotas) atvykstančius šiuolaikiškos, naujos, neįprastos, egzotiškos, atokiau nuo vietinių, gėdingų receptūrų pietaujančių vipų skonio poreikius. Tokiems radau sezono puošmeną, kažką tokio, ko nebuvo, ko nesiryžau paragauti ir netgi nenorėjau teršti mobiliojo telefono: vokiškai tas dalykas buvo pavadintas taip: „Argentinischer Hähnchenmit Käse und Bananen“. Vištos ir bananai, matyt, specialiai dedikuoti iš Argentinos į rytprūsius grįžtantiems vokiečių emigrantams.
Anksčiau pykdavau. Anksčiau nenurimdavau, keikdavau ir keikdavausi. Jausdavau nemalonų graužimą dvylikapirštės srityje. Bet dabar šypsausi. Nelabai iš aukšto. Suprantu, kad Nida vis dar nori, Nidai vis dar reikia patenkinti čia atvykstančių maisto snobų pretenzijas, kad jie pasijustų vis labiau Tailande ar bent jau Mentone prie Monako. Kad minimaliai priderintų, harmonizuotų „Porsche Macan“ kaštus su maisto kaštais.
Nida vis dar neriasi iš savo žvejiško kailio stengdamasi patenkinti atvykstančius šiuolaikiškos, naujos, neįprastos, egzotiškos, atokiau nuo vietinių, gėdingų receptūrų pietaujančių vipų skonio poreikius.
Tad štai milijono vertės receptas Nidai. Kol dar neišdygo tinklinis stiklo –metalo–plastiko–betono objektas su pilka Milano interjerų industrijos magija, reitingo žvaigždutėmis ir komforto specialistų recenzijomis nublukusių medinių vėtrungių fone. Neverta stengtis įtikti. Nereikia bellon austrių. Nereikia Kalabrijos pašteto nduja, avokadų, ananasų, sušių, eina velniop nusibodusi iki gyvo kaulo chorizo ir midijos su kokosų pienu.
Tegu jie ten vis labiau smaginasi Italija, Prancūzija, Tailandu arba Australija. Nidai reikia grįžti atgal – prie ištakų, prie vis dar. Kas nebūtų, kas ką bepasakytų. Prie savosios tinklais kvepiančios žvejiškos sielos. Prie to, ko nėra net Meksikoje ir Barbadose. Nes negalintys gyventi be burrata sūrio viena akimi jau ima ir atsigręžia į grikius. Pats mačiau Merkinėje – juos, išmanančius fin de claire (tokios brangios austrės) aromatą, bet ežere sužvejotų seliavų – ne.
