Rašyti apie maistą ir valgymo reikalus dvejų rinkimų ir dviejų referendumų išvakarėse nėra lengva. Žmonės valgo nebe sušius, o prognozes ir vienas kito simpatijas pretendentams. Maitinasi debatais, o ne šaltibarščiais. Geria kandidatų pažadų kokteilius užuot gėrę sultis ar mineralinį. Iš toliau žvelgiant į Lietuvą kyla įtarimas, kad per artimiausią savaitę ji gerokai sublogs, nors Daktaras per teliką tokios – rinkimų su referendumais dietos dar neskelbė ir nepakomentavo.
Šis savaitgalio tekstas skirtas tiems, kurie jau nustojo valgyti, nors iki gegužės 12-osios lieka savaitė. Nusiraminkite. Kokios bebūtų jūsų garbinamų kandidatų politinės pažiūros, ką betaukštų jūsų nekenčiami pretendentai, agitatoriai už viengubą ar dvigubą pilietybę, – visi, įskaitant pirmojo ir antrojo turo laimėtojus vieną dalyką daro vienodai: eina pietų ir/ar vakarienės.
Ar jie atsipalaiduoja? Kas ten žino. Kartais paprasčiausia vakarienė tampa politiniu testu, kurio dalyvis kviečiamas atsakyti į klausimus: kas geriau – demokratija ar diktatūra? Laisvė ar kieta ranka? Kosmopolitinės pažiūros ar tradicijos?
Žmonės valgo nebe sušius, o prognozes ir vienas kito simpatijas pretendentams.
Šiomis dienomis baigiu rašyti Romos „Skonio gidą“. Gana smagus darbas – vaikštai po restoranus, žiūri, kas ką gamina, kas ką valgo, kiek kas kainuoja. Restoranas – miela vieta, galimai tinkama pailsėti nuo kasdienybės, pabėgti nuo darbų, nuo įtampos. Ypač tokiame mieste, į kurį plūsta malonūs svetimšaliai, trokštantys mokėti pinigus už skonio pojūčius.
Tarkime, ta vidutinio amžiaus skandinavų porelė, atėjusi pasimėgauti maistu į tipišką Romos priemiesčio osteriją. Stebiu juos ir žinau, kad įvyks mažas skandalas. Dar ne dabar, jie dar tik valgo spagečius cacio e pepe – su pekorino sūriu ir pipirais, valgo ir stebisi: o, kiek mažai ingredientų, o, koks nespalvotas patiekalas. Tačiau baltas, šaltas trebbiano iš Castelli Romani – puikus, matau, kad jiems patinka ir tinka netgi prie ėriuko, netgi prie tų neįtikėtinai karčių žolių. Šaunuoliai skandinavai – stebisi, bet valgo ir užsigeria, valgo ir užsigeria.
Paskui – saldžioji akimirka, nes Roma – tai la dolce vita, šaunieji skandinavai viską žino, to jie ir atvažiavo. Tiramisu! Dieve, kiek epikūriškos rezignacijos šiauriečių veiduose! Kiek gyvenimo džiaugsmo Imperijos forumuose įdegusiuose veiduose! Kiek meilės šiai netvarkingai, chaotiškai, bet laisve kvėpuojančiai Italijai!
Na, štai, – dabar jau finalas. Laisvės pojūčio, epikūriškos rezignacijos, meilės Italijai pabaiga. Kas atsitiko? Apgavo? Prirašė į sąskaitą kažko, ko nevalgė ir negėrė? O ne. Sąskaita juokinga – 40 eurų su trupučiu. Dosnūs arbatpinigiai – jau lėkštelėje. Tai kas gi atsitiko mūsų šauniesiems skandinavams? Cameriere – padavėjas maloniai pasiūlo puodelį espreso. Klientė prašo: cappuccino please! Padavėjas purto galvą. Klientai nesupranta. Padavėjas atverčia pirmąjį meniu puslapį, kuriame juodomis raidėmis angliškai parašyta: in this restaurant we don‘t serve lasagna and cappuccino! Šiame restorane netiekiami: lazanija ir kapučinas.
Tradicijos? Kitą kartą, kai nueisite į lietuviškos virtuvės restoraną – atlikite paprastą testą. Užsisakykite bulvinių blynų ir paprašykite kečupo skoniui pagardinti.
Skandinavai, atrodo, pykteli. Gausūs arbatpinigiai keliauja iš lėkštelės atgal į piniginę. Jie buvo skirti maisto demokratijai. O čia, pasirodo, – maisto diktatūra. Už diktatūrą arbatpinigių niekas nemoka. Ypač skandinavai.
Šią smagią maisto politikos istoriją būčiau pamiršęs. Jeigu ne kitą dieną įvykęs skandalas Londone. Žiaurus. Jį pirmuosiuose puslapiuose aprašė kone visi Italijos dienraščiai ir anglų bulvariniai laikraščiai. Į neblogai vertinamą itališkos virtuvės restoraną „Maximo Italian Bistro“ atėjo klientas ir užsisakė: the crab ravioli in a cream salmon sauce – raviolius su krabų mėsa ir lašišos padažu.
Ravioliai – ant stalo, bet klientas nevalgo. Laukia. Ko laukia klientas? Šitai jis kiek vėliau išdėstė TripAdvisor recenzijoje: „Aš išsyk supratau, kad šiam patiekale kažko trūksta. Paprašiau atnešti man tarkuoto parmezano.“ Kas įvyko toliau? Padavėjas išgirdęs kliento prašymą nutaisė abejonių kupiną veidą. Galiausiai paaiškino, kad prie žuvies ir juolab prie jūros gėrybių parmezanas netinka, nes tai visiškai nevykęs derinys. Ir griežtai atsisakė atnešti parmezano!
Visada teisiu įpratęs būti klientas vėliau teigė, kad salėje tęsti diskusiją parmezano klausimu nebuvo galimybių. Na, bet atsakomojo smūgio teise jis pasinaudojo: parašė piktą atsiliepimą ir TripAdvisor atsiliepimų portale įkalė „Maximo“ keletą terrible – siaubingų balų.
Padavėjas išgirdęs kliento prašymą nutaisė abejonių kupiną veidą. Galiausiai paaiškino, kad prie žuvies ir juolab prie jūros gėrybių parmezanas netinka, nes tai visiškai nevykęs derinys.
Tada kraujas užvirė restorano šefui ir savininkui Massimiliano Donati. Jis taip pat pasinaudojo replikos teise ir tą padarė be gailesčio. Italas išdėstė penkis prašymus, kurių itališkame restorane neturi teisės reikalauti klientas, o restoranas turi teisę nevykdyti: 1) niekada neprašyti ananasų ant picos, 2) niekada negardinti pasta alla carbonara grietinėle ar pienu, 3) niekada nesiteirauti patiekalo, kuris vadinasi pasta Alfredo, 4) niekada neprašyti vištienos pastos patiekale all‘arrabbiata, 5) niekada neprašyti tarkuoto sūrio prie žuvies patiekalų.
Aš surašau šiuos punktus, nes tai gana vertinga informacija tiems, kas vaikšto į itališkus restoranus. Vis tik šis tekstas ne apie tai, kas yra ir kas nėra itališka virtuvė. Šis tekstas – apie tai, kada baigiasi laisva rinka ir prasideda reguliuojamoji. Ir apie tai, kur yra riba tarp asmeninės pasirinkimo laisvės ir tradicijų (kaip tame grafike, kurį visi žaidžia FB).
Laisva rinka? „Aš suprantu, kad pasaulyje esama daugybės pseudoitališkų restoranų, jiems vadovauja godūs tipai, kuriems bet kokia šlykštybė yra leistina“, – aiškina Massimiliano Donati iš Londono „Maxim“.
Tradicijos? Kitą kartą, kai nueisite į lietuviškos virtuvės restoraną – atlikite paprastą testą. Užsisakykite bulvinių blynų ir paprašykite kečupo skoniui pagardinti. Arba užsisakykite šaltibarščių ir pareikalaukite alyvuogių aliejaus. Jeigu padavėja abejos – paskatinkite, priminkite, kad dosniai atsilyginsite. Tuo atveju, jeigu restoranas jums piktai atšaus: „Negausite, netgi jeigu mokėsite trigubai!“ – nusišypsokite ir palikite arbatpinigių.
p.s. Restoranas Romoje, kuriame uždrausti kapučinas ir lazanija vadinasi „Flavio al Veloavevodetto“, metro linija B, sustojimas „Piramide“.
