Paulius Jurkevičius: Nori būti garsiu šefu? Būk, bet stenkis nenumirti

Šio komentaro temos būtų tokios: gera virtuvė, garsūs šefai ir žinomi restoranai. Ir dar – mirtis. Kažkaip nėra ryšio, ar ne? Gal taip, o gal ir ne. Prieš kelias dienas didžiųjų gurmė valstybių (Prancūzijos, Ispanijos, Italijos, Šveicarijos) žiniasklaida plačiai komentavo tragišką įvykį: nusižudė geriausiu pasaulyje pripažinto Šveicarijos viešbučio „Hotel de Ville“ restorano šefas Benoit Violier.
Paulius Jurkevičius
Paulius Jurkevičius / Nuotr. iš asmeninio archyvo

Šis žavus 44 metų prancūzas su šveicarišku pasu pasiekė viską, ką įmanoma pasiekti geros virtuvės pasaulyje. Gavo ir išlaikė aukščiausią „Michelin“ gido įvertinimą – tris žvaigždes. Tūkstančio geriausių planetos restoranų sąraše „La Liste“ Benoit restoranas pelnė 82 349 balus ir užėmė pirmąją vietą. Prancūzų virtuvės superžvaigždės Alainas Ducasse ir Joelis Robuchonas atsidūrė žemiau.

Didieji Europos dienraščiai B.Violier savižudybei skyrė daugiau ar mažiau po puslapį, bandydami išsiaiškinti, kodėl gastronomijos talentas nutarė mirti. Reportažuose neradau užuominų, kad jį būtų slėgusios finansinės, šeimyninės ar sveikatos problemos.

Mirčių aukščiausiame virtuvės šefų ešelone pasitaikydavo ir anksčiau. Dažniausiai virėjus nužudo raudonas „Michelin“ gidas: Alainas Zickas, Gerard'as Bessonas, Bernard'as Loiseau – restoranų kritikų aukos.

Praradę trečiąją gido žvaigždę jie paleisdavo sau kulką. O štai Benoit atvejis į tokius savižudybės rėmus netelpa. Jis buvo tik ką pasiekęs karjeros viršūnę ir net nespėjo pasidžiaugti geriausio pasaulyje šefo titulu. Todėl restoranų kritikų, žurnalistų ir šou garsenybių numylėtinio mirties versija kol kas yra ši: neatlaikė įtampos. Nesuvaldė streso.

Mirčių aukščiausiame virtuvės šefų ešelone pasitaikydavo ir anksčiau. Dažniausiai virėjus nužudo raudonas „Michelin“ gidas

Papasakojau šią istoriją prie stalo, ir bičiuliai numojo ranka: „Kaip – nepasisekė kažką išvirti ir nusižudė? Matyt, buvo psichas. Matyt, didelių problemų neturėjo... “

Toks požiūris – tai vis dar vyraujanti nuomonė apie tuos, kurie pragyvenimui užsidirba stovėdami prie viryklės. Stovi sau prie puodų su samčiu, žiūri, kad per daug druskos į viralą nepribertų, ir kur čia tas stresas? Ne veltui išsivysčiusio socializmo laikais restoranų šefės ir bufetavos buvo ryškios prabangaus gyvenimo ikonos. Mažą stresą patirdavo nebent tada, kai reikėdavo patyliukais išnešti iš virtuvės „provansalio“ majonezo ir vengriškų žirnelių.

Lietuva Europos savižudžių rikiuotėje užima pirmaujančias pozicijas. Bet virtuvės šefai į tą tragišką eilutę nepakliūva. Ir ačiū Dievui, bet man kyla klausimas: ar mūsų šefai patiria stresą?

Pas mus juk nėra „Michelin“ inspektorių. Jų darbą atlieka mieli ir sąmojingi restoranų kritikai iš internetinių portalų. Nėra klientų, kurie atskirtų 48 mėnesius brandintą parmezaną nuo 24 mėnesių. Na, gal ir yra, – koks šimtas... Nėra ir restorano, kuriame degustacinis meniu kainuotų 250 eurų. Dėl ko nervintis? Kam graužtis? Kodėl žudytis?

Prieš porą metų turėjau bendrą projektą su vieno didelio viešbučio restoranu. Po degustacinės vakarienės VIP klientams savininkas pasikvietė į kabinetą ir išrašė velnių: „Virtuvė patyrė stresą. Negerai...“ Tąkart pripažinau kaltę. Bet manau, kad restorano virtuvėje be įtampos, be nervų, be didžiulio streso turėtų būti šildomi nebent cepelinai mikrobangėje.

Streso smaigalyje – virtuvės šefas. Jis kuria patiekalus, vadinasi, yra režisierius. Jis atsirenka produktus ir vertina jų kokybę, vadinasi, yra tiekimo sistemos įkaitas.

Kuo garsesnis šefas ir jo restoranas – tuo daugiau adrenalino. Kuo didesni pasiekimai ir autoritetas – tuo daugiau nerimo, kad vieną dieną kas nors tave pralenks ir padarys geriau.

Jis yra kulinarijos inžinierius ir privalo stovėti pats prie plytos. Jam turi paklusti virtuvėje ir salėje dirbantys žmonės, – jis yra vadovas. Nuo jo priklauso restorano pelnas, vadinasi, jis privalo susigaudyti buhalterijoje. Ir dar turi sekti naujausias virtuvės tendencijas, išmanyti dizainą, sveikos mitybos madas, būti diplomatiškas ir piktas, intelektualus ir racionalus, mielas ir nepavargęs. Atlaidus žmonai, kuri kiaurus metus šeštadienio vakarais nežino, kur jai dėtis.

Restorano virtuvėje, kaip teatro scenoje, kaip krepšinio aikštelėje, kaip ralio trasoje viešpatauja adrenalinas. Kuo garsesnis šefas ir jo restoranas – tuo daugiau adrenalino. Kuo didesni pasiekimai ir autoritetas – tuo daugiau nerimo, kad vieną dieną kas nors tave pralenks ir padarys geriau. Kad klientai eis ten, o ne čia.

Ne, vis dėlto manau, Lietuvoje JAU yra restoranų, kurių šefai kiekvieną vakarą patiria gerą profesinį stresą. Yra virtuvės šefų, kurie ne tik giriasi pasiekimais, bet ir išgyvena nesėkmes. Arba kariauja kasdienį tylų karą su restorano savininku, samdytu direktoriumi, kuriems rūpi tik du patiekalai. Jų pavadinimas – greitai ir pigiai.

Virtuvės šefo profesija ir jos įvaizdis Lietuvoje keičiasi. Į gerąją pusę. Anksčiau įkalbėti restorano savininką įrašyti valgiaraštyje šefo pavardę ir gal įdėti nuotrauką buvo neįmanoma misija. Anksčiau mamoms ir tėčiams būdavo gėda prisipažinti, kad atžalų karjera baigėsi virtuvėje. Virėjo profesija anksčiau stabiliai voliojosi profesijų reitingų dugne.

Bet jau artėja tas laikas, kai garsus virtuvės šefas bus labiau garbinamas už vieno sezono scenos žvaigždeles. Todėl pretendentą į garsaus šefo titulą perspėju: žinoma, būk garsus! Ir pasistenk nenumirti... Nuo streso ir įtampos, nuo pervargimo ir depresijos. Sudie, virtuvės genijau Benoit!

TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Jurkevičius: Naujienos įgauna skonį – pastebėjote?

 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų