Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Paulius Jurkevičius: O ką, jeigu jūsų vaikas – gurmė?

Klausimas kai kam skamba įtartinai. Kai kam gal netgi baisiai. Tarsi kalbama būtų apie kažkokią anomaliją. Ypač jeigu „anomalija“ – iš „g“ raidės. Jeigu tėtis ir mama valgo bet ką, bet kada ir bet kaip, tada ir vaiko polinkis į teisingą mitybą atrodys tarsi iškrypimas. Sovietinė propaganda kalė ir įkalė: išrankus žmogus – įtartinas žmogus.
Paulius Jurkevičius
Paulius Jurkevičius / Nuotr. iš asmeninio archyvo

Bet yra ir kitokių tėvų. Tokių, kurie kažin ką atiduotų, kad tik vaikas atsisėstų prie stalo ir gėdos nepadarytų. Atrodo, viskas taip paprasta: pasodini ir jis valgo. Bet taip tik atrodo.

Vaikai XXI amžiaus pradžioje jeigu ir sėdi tai nebent prie kompiuterio arba žaidimų konsolės ir pokemonų. Sėdėjimas prie to paties pietų stalo su suaugusiais iš vaiko reikalauja įgūdžių. Kantrybės – jo ir jūsų. Motyvacijos, smalsumo, drausmės. Daugybės kitų dalykų, kuriems kelią užkerta apsidraudėliai restoranų savininkai, neįleidžiantys vaikų. Tuo blogiau jiems – paskui belieka pykti, kad suaugę valgytojai nesugeba elgtis restorane. Ar įmanoma išmokyti žaisti krepšinį be kamuolio ir be aikštės?

Neišmokusieji kasdien sėdėti ir gerai elgtis prie stalo, neišmoks pasėdėti prie stalo tą vieną kartą per metus. Būtent tada, kai labai reikės – jums ir jūsų įvaizdžiui.

Netikite? Patikrinkite. Metus laiko sekmadieniais savo mielai atžalai užsakinėkite picą į namus ir palikite ją neįpareigojančiam, vaikiškam bendravimui su pica, planšete, koka kola. Jis vyks prie stalo, ant sofos, virtuvėje, ant kilimo.

Koks skirtumas? Praėjus metams sekmadienį sukvieskite bendradarbius į šventinius jūsų gimtadienio pietus, padenkite stalą, pagaminkite skanių dalykų. Pasodinkite išpuoštą atžalą prie stalo. Pamatysite, kas įvyks. Atžala raitysis kaip kirminas, visais įmanomais būdais rodys absoliutaus nuobodžiavimo būseną, užkels abi alkūnes ant stalo, surengs parodomąjį žiovulio seansą, galiausiai padės galvą šalia lėkštės arba garsiai lieps atnešti kečupo. Arba dar blogiau...

Kuo anksčiau vaikas pasijus restorane savas, kuo anksčiau išmoks kantriai sėdėti prie stalo, bendrauti su padavėjais, užsisakyti patiekalus, tuo greičiau ateis ta graži diena, kai jis pajus gurmė egzistencijos žavesį.

Jūs supyksite ant savo netašytos atžalos, galbūt netgi išvarysite nuo stalo ir kai niekas nematys – aprėksite, nubausite. Ir būsite neteisūs. Nes iš tikrųjų reikėtų aprėkti jus. Ir gal netgi nubausti. Nusiųsti į aukštuosius gurmė auklėjimo kursus. Kurių, žinoma, nebūna. Yra tik restoranai, kurie tarp šunų ir vaikų nemato jokio skirtumo. Neleidžia įeiti vieniems, neleidžia įeiti ir kitiems.

Žinoma, pirmuosius valgymo įgūdžius jūsiškis mielas mažas gurmė gaus pirmajame savo gyvenimo restorane – namuose. Bet šito maža. Reikia autentiškos, šiek tiek stresinio jaudulio generuojančios aplinkos. Reikia svetimos ir nelabai draugiškos aplinkos. Reikia tikro restorano, rūstaus padavėjo arba metrdotelio žvilgsnio. Kuo anksčiau vaikas pasijus restorane savas, kuo anksčiau išmoks kantriai sėdėti prie stalo, bendrauti su padavėjais, užsisakyti patiekalus, tuo greičiau ateis ta graži diena, kai jis pajus gurmė egzistencijos žavesį.

O kol ji neatėjo vyksta štai kas: jūs valgote austres, o jūsų vaikas – bulvytes fri su dešrelėmis, kurias pasidažo kečupu. Stebite nekaltą vaikiškos gastronomijos kasdienybę ir mąstote: ateis momentas X, ir vaikas pradės valgyti austres. Tas momentas X, žinokite, gali ir neateiti. Vaikas gali nepradėti valgyti ne tik austrių, bet ir salotų, pomidorų, baklažanų, ėrienos, pelėsinių sūrių. Gali visą gyvenimą maitintis dešrelėmis, pasidažydamas bulvytes į kečupą.

Labai galimas daiktas, susidūręs su kitokio skonio ir aromato valgiais, pavyzdžiui, pauostęs 36 mėnesius brandinto parmezano, pareikš ryžtingą protestą. Rėkte išrėks sakralinę bulvyčių fri ir dešrelių su kečupu valgytojo formuluotę: „Neskanu!“ Ir pasitelks seną kaip pasaulis antikinės Romos plebėjų sentenciją „dėl skonio nesiginčijama“. Kad būtų solidžiau anksčiau ar vėliau išmoks ją lotyniškai, pamenate – „De gustibus...“

Atidirbtos bulvyčių ir dešrelių su kečupu valgytojų formuluotės bei sentencijos ypač pavojingos paauglystėje, nes remiasi kritinės šlamšto vartotojų masės požiūriu. Prieš šį požiūrį pasijusite bėjėgiai. Bet kitaip ir negali būti, nes jo įtvirtinimu jūsų jau nebe mažos atžalos galvoje rūpinasi galingos šlamšto gamintojų korporacijos, maisto pramonės gigantai. Jie sudoroja ištisas valstybes. Pasirūpins ir jūsų atžalos skonio sampratos formavimu.

Matote, vieni nuo mažens įpranta klausyti popso ir iki gyvenimo pabaigos jo klauso. Kiti nuo mažens bando perprasti rimtos muzikos pasaulį. Todėl specialūs „vaikiški“ meniu yra ideali suaugusiųjų gastronominės tinginystės išraiška. Užvertos durys į gurmė pasaulį.

Gurmė nėra gurmanas, kuriam svarbiausia – prisivalgyti. Gurmė yra maisto kritikas, – pasiruoškite. Vieną dieną jūsiškis mažas mielas gurmė pačią pirmąją kritikos dozę iššaus į jus, į patiekalą, kurį su meile pagaminote jūs arba jūsų namų žmonės. Tai labai teigiamas reiškinys. Vadinasi, vaikas pradeda vertinti maistą. Vadinasi, jis nebus vienas tų, kurie valgo viską, nejaučia skonio skirtumų ir neužduoda klausimų.

Specialūs „vaikiški“ meniu yra ideali suaugusiųjų gastronominės tinginystės išraiška. Užvertos durys į gurmė pasaulį.

Maisto kritikos pratybas geriausia surengti namuose, prie stalo. Reikėtų vengti absurdiškų klausimų „Ar skanu?“ Atsakymas į tokį klausimą blogiausiu atveju bus: „Nelabai...“ Žymiai naudingesni būtų konkretūs klausimai: „Ar ne per sūru? Gal per daug pipirų? Citrinų sulčių? Pernelyg pervirta? Iki galo neišvirta?“

Tokie klausimai nukreips būsimąjį maisto kritiką konkrečios pojūčių ir maisto analizės link. Jis pradės tirti savo skonio receptorių sukeliamą reakciją, bandys ją apibūdinti žodžiais. Bandys atsiminti ir palyginti: „Atsimeni, praėjusį kartą tie patys spagečiai buvo minkšti, o dabar – kieti.“

Išlavinta atmintis tikram gurmė yra toks pat svarbus organas kaip ir nosis ar gomurys. To nesupranta amžinai pavargusios mamos, nutarusios savo laiką praleisti virtuvėje, o ne grožio salone. Jos, deja, kritikos nepripažįsta. Arba priima ją kaip iššūkį. Mažasis stalo princas pareiškęs savo asmeninę nuomonę, įvertinęs patiekalą ir suradęs jame klaidų, greičiausiai susilauks bausmės – „picos į namus“. Su visais iš to išplaukiančiais padariniais.

Šio teksto pabaigoje – pasiūlymas iki beprotybės susireikšminusiems restoranų savininkams, kurie žiūri į vaikus ir mato šunis arba atvirkščiai. Pasiaiškinkite, kaip į vaikus žiūri geriausio restorano pasaulyje „Osteria Francescana“ šefas Massimo Bottura. Ir nusiraminkite. O ką, jeigu vaikas iš tiesų taps gurmė?

TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Jurkevičius: Vive la France!

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos