Patikėjote? Nelabai? Visiškai teisingai, neskubėkime, pabūkime tuo kuo, esame – kritiškai nusiteikusiais, niekuo nebetikinčiais pasaulio skeptikais nr. 1. Kas pripažino? Kodėl pripažino? Už kokius nuopelnus? Kokie užkulisiniai tikslai? Ar nebus taip, kad kažkas su kažkuo susitarė? Ir panašiai... Aš nors ir gyvenu ketvirtį amžiaus Romoje, irgi stengiuosi netikėti. Ypač skambiais titulais. Todėl pirmiausia pateiksiu savąją netikėjimų porciją, paskui pažiūrėsime, kas iš to išeis.
Skambų „The World’s Best Food Cities“ titulą paskelbė JAV naujienų portalas „Huffington Post“ (milijonas klikų per mėnesį) drauge su JAV kelionių ir restoranų tinklalapiu „TripAdvisor“. Taip, tai ta pati žinovų „iš liaudies“ institucija, kuri recenzuoja restoranus ir dėlioja juos į vietas nuo pirmojo iki paskutinio. Tarkime, Vilniuje „TripAdvisor“ surikiavo 717 (!) restoranų, o „number one“ šiame sąraše yra „Trattoria da Flavio“, antroje pozicijoje – „Sweet Root“, trečioje – Kempinskio „Telegrafas“.
Pastebėjau štai ką: nors galutinai susnobėję gurmė sako, kad „vox populi“ (lot. liaudies balsas) anaiptol nėra „vox Dei“ (Dievų balsas), tačiau daugiau ar mažiau visi, susidūrę su nepažįstamu restoranu nepažįstamame mieste, patyliukais dirsteli į „TripAdvisor“. Dėl viso pikto... Nes, matote, „vox Dei“ – dievų balsas arba „Michelin“ gidas pateikia tokius, na, – labai jau skūpius restoranų aprašymus, išskyrus tuos, kur su žvaigždutėmis. O valgytojas yra valgytojas: jis nori žinoti už ką pinigus paliks, ką burnon įdės.
Žodžiu, „Best Food Cities“ pasaulio bamba šįmet atrodo taip: 1. Roma, 2. Florencija, 3. Paryžius, 4. Barselona, 5. Naujasis Orleanas, 6. Niujorkas, 7. Venecija, 8. Madridas, 9. Tokijas, 10. Bankokas.
Viskas lyg ir aišku, schematiškai paprasta, dešimt kartų girdėta ir beveik banalu. Bet palaukite, – ką čia veikia Roma? Ir kaip ji galėjo aplenkti Paryžių? Arba Barseloną? Arba Bankoką? Tai klausimai, skaudūs klausimai, nuo kurių kažkam kraujas verda.
Mano – Romos senbuvio nuostabai nebuvo ribų! Jeigu imsime Paryžių, tai ten rasime 9 restoranus įvertintus trimis „Michelin“ žvaigždėmis, 15 – dviejomis ir 68 viena žvaigžde. Žiūrime į Romą: 1 trijų žvaigždžių restoranas, 1 dviejų ir 18 – su viena žvaigžde. Bendras rezultatas – gėdingas ir triuškinantis 92:20 Paryžiaus naudai, tarsi rungtyniautų „Chicago Bulls“ su „Vytautu“, pastiprintu dviem Ballais.
Tai kaip čia dabar? Kur geriau papietauti – Paryžiuje ar Romoje? O gal čia tas klasikinis atvejis, kai du pešasi, bet laimi trečias? Pavyzdžiui, Vilnius?
Ilgai svarsčiau, aiškinausi su kolegomis – Romos restoranų kritikais, gastronomijos apžvalgininkais, kur čia šuo galėtų būti pakastas. Pasirodo, nelabai giliai jis pakastas, bet visai ne ten, kur įsivaizdavau. Ne skaičiuose ir ne žvaigždutėse. Reikalas tas, kad gero maisto pasaulis šiek tiek pavargo nuo „Michelin“ isterikos. Gero maisto pasaulis ir anksčiau rodė nuovargio, nusivylimo, abejingumo ženklus raudonajai gurmė biblijai. Tiek italai, tiek patys prancūzai, restoranų šefai – legendos: Sébastienas Brasas, Alainas Senderensas, Gualtiero Marchesi. Vieną rytą jie pabudo ir nusprendė atsisakyti „Michelin“ antpečių.
Romos atvejis paryškina būtent šią tendenciją, kuri galėtų būti įdomi ir Vilniui. Roma nėra gurmė teatras su lėkštėse dramatiškai išbarstytomis spalvotomis šefo fantazijomis. Na, viena kita elitinės „superfood“ estetikos šventykla yra, jeigu labai reikia. Simptomiška: vieninteles tris „Michelin“ žvaigždutes Romoje laiko sugniaužęs ne italas, o vokietis.
Roma yra miestas, į kurį žmonės veržiasi skaniai pavalgyti. Anksčiau žodis „skaniai“ man skambėjo itin prasčiokiškai (skanus vynas, skanus sūris ir t.t.), bet dabar pradedu suprasti: pasaulis nori to, kas Romoje pavergia net prancūzus – nuoširdžios, ingredientais neperkrautos, idėjomis neperspaustos virtuvės. Tokios, kuri remiasi dviem banginiais: aukštos, itin aukštos kokybės produktais ir tvirtomis tradicijomis.
Nežinau, galbūt galima tokią virtuvę vadinti „povera“ (it. – vargšų, kirčiuoti pirmąjį skiemenį). Anksčiau toks „cucina povera“ patiekalas kaip „spaghetti cacio pepe“ iš trijų ingredientų (viso labo trijų!) maisto snobų sluoksniams kėlė juoką. Dabar jau nebekelia. Dabar maisto snobai entuziastingai diskutuoja apie spagečių „bronzinę“ kokybę ir ilgą džiovinimą, apie „pecorino“ – avies pieno sūrio brandą ir teritorinius skonio skirtumus, apie derinimą su vynu.
Roma yra miestas, kuris pagaliau susigrąžino maisto tradicijas, kurių anksčiau labai gėdinosi, kaip kad mes gėdinamės cepelinų. Avies pieno sūris, ėriuko žarnokai, jaučio uodega, sūdyta menkė, ančiuviai čia pakeitė austres, tunus, jautienos superkepsnius, brandintą parmezaną.
Roma yra demokratiškos, visiems prieinamos virtuvės miestas. Jame galima labai gerai papietauti už 50 eurų, bet galima ir už 20. Žinoma, tai nereiškia, kad čia nėra gudruolių, lazaniją šildančių mikrobangų krosnelėse, siūlančių midijų „sautè“ iš šaldytų midijų, vietoje tikros mocarelos ant picos kraunančių Rokiškio pusfabrikatį. Trevi fontano, Navonos aikštės apylinkėse tokių pilna. Jų galima išvengti, reikia paprasčiausiai nebūti pretenzingu idiotu, kuris nori pigiai, skaniai, prabangiai vakarieniauti su vaizdu į Šv. Petro baziliką.
Roma yra kavos demokratijos miestas. Tegu čiaudo rūšinių ir elitinių kavos pasakų sekėjai, bet čia, Italijos sostinėje prie baro už 80 centų išgertas puodelis nerūšinės, neelitinės, galimai neteisingai skrudintos espreso kavos puodelis yra tai, ko trokšta atvykėliai. Jie tai gauna ir išgyvena malonumą.
Roma yra gilių aperityvo tradicijų ir ledų gamintojų meistriškumo miestas.
O be to, Roma yra tokia keista, galbūt paskutinė Europos vieta, kurioje nepamatysite: a) popieriniuose puodeliuose kavą siurbčiojančių praeivių, b) ąsočiuose plūduriuojančių citrinų, c) tinklinių restoranų ir kavos gėryklų.
Tiesą sakant, nežinau, ar Roma tikrai verta „The World’s Best Food“ miesto titulo. Atvažiuokite, paragaukite, padarykite išvadas. Vilnius juk irgi mindžikuoja eilėje.
