Vyksta totali ataka prieš maistą. Žiaurus karas prieš valgymo malonumą.
Nugalėtojų kare greičiausiai nebus. Pramoninio šlamšto gamintojai kurį laiką džiaugsis pelno malonumais, bet šventė ir jiems baigsis. Šiek tiek vėliau. Kai valgymo malonumas bus galutinai išnaikintas, išstumtas, prasidės masinė anoreksijos epidemija. Valgysime ne maistą, o tabletes. Kas jau dabar po truputį vyksta atidžiai stebint farmacijos pramonės strategams. Kurie galvoja, kad karo prieš maistą nugalėtojai bus jie. Pažiūrėsime...
Karas prieš valgymo malonumą išskaidytas į atskirus frontus ir kovas. Kova prieš cukrų. Kova prieš saldumynus. Kova prieš druską. Kova prieš mėsą. Kova prieš vyną. Kova prieš laiką, praleistą užstalėje. Kova prieš antsvorį. Kova prieš išlaidas kokybiškam maistui. Kova prieš save. Prieš skonį. Prieš malonumą.
Galbūt tai bus paskutinis tekstas apie maisto ir valgymo malonumą. Negali žinoti. Nes prodrominis „numesk penkis kilogramus ir būsi laimingas, o jeigu nepavyks iš pirmo karto...“ infekcijos poveikis mūsų kasdienybei yra šis: po truputį tampame atsargūs. Paskui – įtarūs. Įsibaiminę. Nervingi. Taupūs.
Atsidurti ir pabūti šalia tų, kurie spaudžia, brandina, augina, vytina, gano, melžia, džiovina – tai išskirtinė privilegija ir malonumas. Atplėšti pakuotę, sužinoti maistinę vertę ir galiojimo pabaigą – anoks čia malonumas.
Ne, septintajam galaksiui, žinoma, nesame ir neplanuojame būti taupūs. 700 eurų išleisime. 20 eurų rankomis gamintam sūriui iš gyvo pieno - tai jau tikrai ne. Nes prie jo turbūt prireiks priderinti vyno taurę ir ne bet kokią. Ir dar reikės su kažkuo tai daryti. Ir skirti laiko patirto malonumo aptarimams. Ir paskui išgyventi bjaurią sąžinės graužatį, kuri aplankys prieš aušrą. Arba vėliau, kai septintojo galaksio ekrane nušvis baugus tekstas apie sočiuosius riebalus, kilokalorijas, liemens apimtį. Galimas patologijas.
Bandau prisiminti, kas yra maisto ir valgymo malonumas. Bandau atsiminti tai, ką pamiršau. Tai, kas ištrinta, kaip nereikalingi failai arba pasenusi programinė įranga.
Malonumas yra laukti. Laukti vakarienės, kai kažkas gamina, ir tu žinai, kad turėsi skonio akistatą su maisto kūriniu ir jo autoriumi. Menkas malonumas, kai maistą gauni išsyk. Kai nėra laukimo ir šiokio tokio nerimo.
Malonumas yra nustebti. Galvojai, kad bus taip, o išėjo visai kitaip. Kai pats žemiausias skonio hierarchijos maistas sukrečia, ir tenka pripažinti, kad buvai neteisus. Tarkime, cepelinai. Tokie, kokių niekas iki šiol nebuvo pagaminęs ir net neaišku, kodėl. Jokio malonumo, kai žinai, kad bus blogai pagaminta ir taip būna.
Malonumas, labai didelis malonumas yra ragauti, pažinti, pabandyti perprasti. Sūrį, vyną, duoną, kumpį, medų, pomidorus. Malonumas yra suprasti, kad supranti vieno ar kito produkto skonį. Bet pripažinti sau, kad nieko nesupratai, kad dar teks ne kartą ragauti, aiškintis, ginčytis irgi yra malonumas.
Ginčytis dėl skonio yra, be abejo, malonumas. Ypač su tais, kurie išmano. Žymiai menkesnis malonumas yra ginčytis su tais, kurie neišmano ir sako „dėl skonio nesiginčijama“. Kartais netgi susipykti dėl skonio yra tam tikras malonumas. Ypač, kai žinai, jog esi teisus.
Stalo ritualų sesija irgi yra absoliutus malonumas. Ypač tais atvejais, kai prie stalo vyksta vertikalus bendravimas: 80 metų bendrauja su 18 metų, 18 metų su 45 metais, 45 su 9, 9 su 80. Nebus jokio malonumo, kai visos šios amžiaus kategorijos sėdi prie stalo, bet nevyksta joks bendravimas. Nei vertikalus, nei horizontalus.
Malonumas yra tada, kai grįžti ir tavęs laukia prie stalo, ir tu valgai tai, ką valgei kažkada, prieš išvykdamas. Tai yra ne kas kita, kaip sugrįžimo malonumas. Aš, pavyzdžiui, kažkada, prieš išvykdamas, valgiau pyragą su šviežiais kopūstais ir su sviestu. Žinau, jog kada nors sugrįšiu ir manęs lauks pyragas: traški, aukso spalvos plutelė, kažkodėl grybais kvepiantis sodraus skonio klampus kopūstų įdaras ir tirpstančio sviesto emulsija. Būtent toks yra sugrįžimo malonumas.
Žinojimas – iš kur, kokio krašto, kokioje žemėje, kokių žmonių, kokiais būdais ir kodėl būtent taip pagaminta. Argi tai ne malonumas? Atsidurti ir pabūti šalia tų, kurie spaudžia, brandina, augina, vytina, gano, melžia, džiovina – tai išskirtinė privilegija ir malonumas. Atplėšti pakuotę, sužinoti maistinę vertę ir galiojimo pabaigą – anoks čia malonumas.
Stebėti, kaip mažas žmogus bando perprasti skonį, yra sudėtingas, įpareigojantis malonumas. Kartais – varginantis ir be jokio konkretaus rezultato. Tačiau prasmingas – tiek, kiek gali būti prasminga investicija, kuri nežinia kada sugrįš, bet sugrįš – tikrai.
Susidėlioti asmeninę maisto vertybių skalę ir jos laikytis yra malonumas.
Retkarčiais, kokius penkis kartus per mėnesį, ją pažeisti irgi – tam tikras malonumas.
Pasakysite: žinojimas, kad šiandien dar gali pakelti taurę, dar gali pakelti prie burnos šakutę su kąsniu, o rytoj – jau galbūt nebegalėsi, yra menkas malonumas? Iš tiesų, taip galėtų pasirodyti. Bet taip nėra. Nes maisto ir valgymo malonumas – tai ne ideologija. Tai yra paprastas čia ir dabar. Tam tikra gyvenimo atkarpa. Jos skonis ir aromatas. Mažas malonumas – laimingos kasdienybės ingredientas.
„Mes teigiame, kad malonumas – tai vienas laimingo gyvenimo tikslų. Kiekvienas malonumas yra gėris“. Matote? Prieš 2300 metų Epikūras žinojo tai, ko šiandien jau nebežinome maigydami septintąjį galaksį už 700 eurų.
„Laiške apie laimę“ graikų filosofas rašė: „Kai mes sakome, kad malonumas yra gėris, anaiptol neturime galvoje malonumo, kylančio iš paprasto smaginimosi, kaip galbūt galvoja tie, kurie neteisingai supranta mūsų mokymą arba blogai jį interpretuoja. Malonumas yra tai, kas padeda kūnui ir sielai pasiekti ramybės būseną... Kartais visiškai paprastas skonis teikia tą patį malonumą, kaip ir rafinuotas, pavyzdžiui – taurė vandens arba kriaukšlė duonos...“
Malonumas yra pamatyti gęstantį galaksio ekraną, laukti sekmadienio skonio ir aromato.
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Jurkevičius: Ir vis tik – maistas yra vaistai ar nuodai?
