Paulius Jurkevičius: Paryžius stop Roma stop Vilnius. 8 atspalviai

Jeigu nežinočiau, kokiame mieste atsidūriau, jeigu atsidurčiau kažkur, bet nebesuvokčiau kur – išgerčiau bare kavos puodelį. Kad ir užmerktom akim jį išgerčiau. Vidinis „Google“ mapsas išsyk prabustų. Nušvistų aštuoni būties atspalviai tarp Paryžiaus, Romos ir Vilniaus.
Paulius Jurkevičius
Paulius Jurkevičius / Juliaus Kalinsko / 15min nuotr.

I.Kava. Neįtikėtinai vandeninga, barbariškai karšta, bekūnė. Gausi. Skirta atsigerti. Aha, čia – Paryžius.

Tiršta ir aliejinga. Vienas įsisenėjusios kofemanijos gurkšnis. 25 ml, – dozė (kitaip nepavadinsi). Bet pakankamai karti. Vaje, – sutaupė arabikai, pamaišė robustos. Tai taip: Roma yra Roma. Ką tu jai padarysi...

Šokolado, prieskonių, džiovintų vaisių ir kitos sensorinės nuojautos. Rūšinė! Brazilija, kavos teruarai, penkiasdešimt vienas plautos arabikos flevuro potėpis. Alio, Vilnius? Po trečiojo espreso skrandžio rūgštys prašo liautis. Gailiai meldžia žalios arbatos.

Na, bet šįsyk neplanuoju gilintis į kavos kokybės standartus. Juolab į kainas. Nuskriskite į Paryžių, prisėskite Saint-Denis bulkinėje ir pasijusite (mokėsite) kaip Vilniuje. Ne, šįsyk nedeklaruosiu: geriausias aromatas – Vilniuje, skonis – Romoje, o blogiausia, žinokite – Paryžiuje. Ir vis tik: kavos testas – veiksminga priemonė pristabdyti pasaulį, kuris nutrūko nuo pavadėlio vykstant tiesioginėms feisbuko transliacijoms ir skambant ryanairų trimitams, – tiems, kurie įsijungia, kai atskrendi.

II.Kruasanai. Paryžius – tai šventė, kuri visada su tavimi, – nepavargdamas aiškino literatūrinis emigrantas Ernestas H., nors broliai Dickas ir Macas McDonaldai Amerikoje dar net nebuvo pradėję savo gastronominės veiklos. Man tai jokia šventė, greičiau – kankinantis klausimas: kaip prancūzai sugeba a) iškepti absoliučiai tobulą kruasaną ir b) pasiūlyti prie jo neįtikėtinai prastą kavą. Atsakymo kol kas nėra, ir šventės nėra, bet įtariu, kad problemos prasidėjo po to, kai Marija Antuanetė liaudžiai pasiūlė pereiti nuo duonos kriaukšlio prie brioche.

Vilniuje kruasanų valgymas yra rezistentų darbas: taip blogai apie jį kalba mitybos specialistai. Po to, kai SAM, nelaukdama PSO direktyvų įtrauks kruasanus į draudžiamų sąrašą ir leis pardavinėti sekmadienį nuo 15 val. patys pamatysime, kokią reikšmę įgaus mūsų gastronominiame naratyve šis raguotas kepinys. Roma? Čia kruasanas vadinamas cornetto, bet Romos gyventojai kažkodėl įsivaizduoja, kad jie valgo kruasaną – tokį, atseit, kaip Paryžiuje. Bet tai jų – Romos gyventojų problema.

III. Vanduo. Daugiausiai gero, švaraus, teisingo vandens turime mes. O ne jie – prancūzai, italai. Bet Vilniuje už šį gamtos resursą reikia susimokėti, tinka netgi „VISA Platinum“. Vilniuje restoranų savininkai sako, kad įpilti vandens į ąsotį ir jį atnešti iki stalo yra darbas, kuris privalo didinti BVP. Paryžius ir Roma taip nesako, todėl jų BVP atsilieka. Ir dar: kai mano bičiuliai pabūna Romoje savaitę ir aš jų paklausiu: „Ko pasigendate Romoje?“, jie choru atsako: „Vandens su citrinomis“. Nors šiaip citrinos auga šalia Romos, o šalia Vilniaus – alyviniai obuoliai ir slyvos.

IV. Erdvės. Didžiausia pramoga Paryžiuje – sulankstomų kėdučių stumdymas bistro. Šis reliktinis reiškinys išliko nebent Île-de-France teritorijoje, ir nė vieno iš napoleonų nebuvo uždraustas. Viskas atrodo taip: pėdini Rue de Richelieu netoli Luvro ir matai: žmonės pietų po truputį renkasi. Užeini: sienos perimetru išrikiuoti staliukai, lygiagrečiai – kėdutės. Bet tarpų tarp staliukų nėra. Tarp kėdučių taip pat nėra. Klausimas: kaip atsisėsti? Atsakymą pateikia monsieur – ponas savininkas: dekonstruoja staliukų eilę, ištraukia kėdutę, išlanksto, pasiūlo prisėsti, tada atgal pritraukia staliuką ir voilà: kol nepapietausi, tol iš užstalės nepakilsi. Tai puiki jausena, nes pasijunti integralia bistro interjero dalimi.

Vilnius maždaug šešis kartus mažesnis už Paryžių, bet tarpai tarp staliukų ir kėdžių kvėpuoja atvirkščia aritmetine progresija. Ir netgi kadaise pralėkęs pro Vilnių Bonapartas paryžietiškų bistro infekcijų neužnešė. Čia interjerai yra interjerai, – blogiausiu atveju – ikėjinės baldų tendencijos, geriausiu – parvežtos iš Milano baldų salono. Nėra interjero tendencijų? Negali būti... Tokios gėdos vilniečiai sau negali leisti.

V. Sėdėjimas – stovėjimas. Roma yra Paryžiaus sesė. Vyresnioji sesė, – nes amžius įpareigoja. Čia kavinėse ir baruose kvadratinių metrų gal ir daugiau negu Paryžiuje, apie interjero tendencijas geriau nekalbėkime (tevažiuoja romėnai jų mokytis į Milaną arba į Vilnių), bet problema kur slypi? Dažnai išvis nėra staliukų... Nėra kur prisėsti nei su tendencijomis, nei be jų. Reikia siurbčioti kapučinus ir lates (ta prasme – šiltą pieną) stovint. Ir visi stovi. Parlamento deputatai „S.Eustachio Caffe“ stovi, monsinjorai stovi, pensininkai, studentai ir kiti Romos plebėjai stovi. Ir aš nuolankiai stoviu. Retkarčiais užsukančių į Romą tautiečių veiduose regiu norvegišką Edvardo Muncho tapytą kančią. Norisi sėsti, bet nėra kur. Aleliuja.

VI. Padavėjai. Apie Paryžiaus garçon prirašyta romanų. Kalbama, kad jie arogantiški. Apie Romos cameriere šiek tiek rašiau aš. Tai tokia Vienos konvencijoms nepavaldi kasta. Pakliuvęs į jos nelaisvę sveiko kailio neišneši. Ypač piniginės ir mokėjimo kortelių. Paryžiaus bistro jie rikiuojasi prie durų, saugo nuo atsitiktinių įsiveržimų į tualetą ir ne itin kurtuaziniu tonu primena, kad čia viešpatauja formule midi – pietų formulė, o desertas yra privalomas. Ketinantys kavinėje, tarkime – „Cafe‘ de Flora“ išsitraukti bloknotėlį ir parašyti naujo romano pirmąją pastraipą, turėtų žinoti, kad čia tokius dalykus gali sau leisti tie, kurie parašė tris – keturis Frankfurto knygų mugėje pristatytus romanus. Reikėtų vis tik klausti Valdo Papievio, kaip ten yra su „Flora“. Jis žino.

Vilniuje padavėjų nesimato. Tiesa, kavinėse laksto mergikės, vaikinukai, ir jų veiduose parašyta, kad tai tokia, emm, – laikina profesija. Charizmatiškų pašnekovų ir personažų romanams teks ieškoti kitur. Romoje kavinėse aptarnauja senukai, čia juos pagarbiai vadina over 60. Bet tai nekeičia esmės: jie kartais būna labai charizmatiškai, labai labai, bet jeigu iš Vilniaus kavinės atsiduri Romos kavinėje, tai atrodo, kai atsidūrei senelių pensione. Man toks dalykas priimtinas. O jums?

Vilniuje padavėjų nesimato. Tiesa, kavinėse laksto mergikės, vaikinukai, ir jų veiduose parašyta, kad tai tokia, emm, – laikina profesija.

VII. Svetimas. Yra toks A.Camus romanas. Trumpas, liūdnas ir galbūt aktualus: apie prancūzą Alžyre, kuris iš pradžių žiovauja prie motinos karsto, paskui vaikšto pajūriu ir apakintas saulės nušauna afrikietį, galiausiai pelno bausmę – giljotiną. Man pasirodė, kad didžiuma Paryžiuje negimusių stengiasi iš visų jėgų tapti paryžiečiais, ypač tie, kurie dirba bistro ir restoranuose. Romoje – tas pats: man daro espreso kavą Bangladešo pilietis ir ką? Nieko – gera kava. Teko susidurti ir su musulmonų tikėjimo someljė, kuris vyno neragauja, tik aromatus nosimi gaudo ir ką? Nieko – puikiai gaudosi. Vilniuje kavos makerių arba vyno consultingo veikla yra išgryninto nacionalinio prestižo reikalas. Kol kas.

VIII. Laisvė. Restoranų kritikai apie šį – šeštąjį arba septintąjį skonio atributą nerašo ir nekreipia į jį dėmesio. Žinau, daug kas man pasakys: ką tu čia lygini – Paryžius, Roma, Vilnius. Negerai lyginti. Negerai. Bet norisi. Taigi, grįžtu prie šeštojo arba septintojo pojūčio – laisvės. Laisvės valgyti, gerti, ragauti, palyginti, laikytis taisyklių, nesilaikyti taisyklių, atsivesti vaikus ir šunis, jaustis kaip namuose, nesijausti svečiuose... Visokių tipų laisvių esama Paryžiuje ir Romoje. Vilnius kai kurias jų dar turės atrasti. Ir tai džiugina, nes atradimų skonis – maloniai saldžiarūgštis. Gero savaitgalio.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis