Paulius Jurkevičius: Paskutiniai pasispardymai prieš skonio termidorą

Bičiuliai klausinėja: kodėl nepasisakau apie naująją mitybos politiką ugdymo įstaigose. Kol kas kaupiu argumentus, studijuoju pasisakymus. O jų ne tiek ir daug. Nors pokytis numatomas didžiulis. Žinoma – ne iš karto. Po kokių 15–20 metų.
Paulius Jurkevičius
Paulius Jurkevičius / Luko Balandžio / 15min nuotr.

Išdėstysiu keletą minčių šia tema po savaitės – 2018 metų rugsėjo 1-ąją. Kol kas aptarkime tai, ką turime, ir tai, ką subrandinome per ketvirtį amžiaus. Subrandinome štai ką: beprotišką maisto demokratiją. Kone kiekvienas vyras ar moteris, kiekviena šeima, su kuria teko bendrauti šią vasarą, man dėstė savo individualias ir labai įdomias mitybines orientacijas. Iš pradžių stengiausi jas įsidėmėti, bet paskui numojau ranka – tiek visko daug!

Pačią pirmąją viešnagės Lietuvoje dieną žygiuoju per turgų, žaviuosi įvairių spalvų pomidorais, juk šįmet derlius fantastiškas, perku geltonus, violetinius, oranžinius. Mane stabdo: „Perkate pomidorus? Ar žinote, kaip juos augina, ką naudoja? MES pomidorų nevalgome!“ Taigi įdomybių sąrašą pradėjo netikėta mitybinė orientacija: pomidorų nevalgytojai.

Paskui atakavo pieno radikalai: oi, pienas yra visų arba bent daugelio ligų, tarkime – slogos, sukėlėjas. Žmogui pieno nereikia, – įrodyta! Pieno radikalai turi savo frakciją: visas gyvulinio pieno problemas išsprendžia augaliniu. Klausinėjau, ar pieno radikalės moterys kūdikius žindo augaliniu ar gyvuliniu, bet klausimas liko atviras. Gana intymus, taip sakant.

Dar vėliau Vilniaus senamiestyje buvau nutvertas prie taurės prosecco. „Tu vartoji šiuos burbulus? MES – nebent vintažinį brut nature arba zero dosage šampaną“. Susigėdau.

Po kurio laiko užsiroviau ant sočiųjų riebalų garbintojų. Jie propaguoja kriuksės kumpio griežinėlio valgymą rytais tuščiu skrandžiu. Ir sako: „MES – už lašinius, lašiniai išgelbės tautą.“ Kodėl būtent rytais – vėlgi nelabai supratau.

Aršiuosius lašinių fanus papildo kovos su visų tipų angliavandeniais grupė. Pabandyk išsižioti apie spagečių lėkštę. Gausi baną arba pusvalandžio lectio magistralis apie „karbų“ žalą žmonijai. Tiesa, išsivadavimo nuo angliavandenių masėje yra liberalioji frakcija, ji irgi neleidžia makaronų, bet jeigu pilno grūdo arba iš „kamut“ veislės – tada MES leidžiame.

Jeigu nori su kuo nors susipykti – ne apie politiką reikia kalbėti, o apie riebalus.

Pastebėjau štai ką: riebalai yra būtent ta tematika, kuri destabilizuoja šeimas, artimų bičiulių ir bendradarbių kompanijas. Bet šiek tiek ir visą šalį. Jeigu nori su kuo nors susipykti – ne apie politiką reikia kalbėti, o apie riebalus. Apie riebalų politiką. Gastrokairieji sako: aliejus. Gastrodešinieji – sviestas. Ultros – taukai. Neturintys aiškios nuomonės vapa apie margariną, bet dažniausiai juos nugesina ir pirmieji, ir antrieji. Kaip besisuktum, bet riebalų klausimu tupėti per vidurį – neįmanomas dalykas.

Išsiskiria įnirtinga grupuotė, kuri visais įmanomais kanalais pasisako, nes negali nepasisakyti apie tai, kokia mirtis laukia kažką kepančių alyvuogių aliejuje. Jų įsitikinimai susiformavo devintojo dešimtmečio pabaigoje, jie turi savo nuomonių lyderius – maisto saugos technologus. Jie verčiau mirs užuot koregavę įsitikinimus. Rekomenduoju mėgstantiems aršias diskusijas.

Mineralinio vandens tema irgi aptarinėjama gerokai kontroversiškai. Užtenka ištarti „Borjomi“, ir esi automatiškai priskirtas anoniminių pagiriotojų grupei. Kol nesužinojo „Vytauto“ garbintojai. Jie neigia „Borjomi“ privalumus ir dar reikalauja šašlyką marinuoti tik su „Vytautu“. Ginčai netoleruojami.

Su kava – viskas seniai aišku. Yra platus frontas šlovinančių skrandį erzinančią rūgštį ir rūšis, nors kiek anksčiau mokslus pradėjusios plačiosios vyno masės nelabai atskiria „merlot“ nuo „pinot noir“. Tuo metu rūgšties frontas nori, kad MES atskirtume Brazilijos arabiką nuo Vietnamo, o Vietnamo nuo Etiopijos. Perspėju: stebėtinai arši kompanija.

Produktų fanų batalijas dažnai stelbia vartojimo hierarchiniai debatai. Yra žmonių, kurie nieko nebeperka prekybos centruose, jie sako: „MES nesuprantame, kaip galėtume ten pirkti“. Likusieji nesupranta, apie ką jie čia iš viso šneka. Aš suprantu ir vienus ir kitus, bet nesakau, kieno pusėje mano simpatijos. Nes jeigu pasakyčiau... Apšauktų influenceriu arba dar blogiau. O kas gali būti blogiau?

Pridurkime internetinio maisto šopingo judėjimą, stiprėjantį ir vis gaivesnį. Toms ponioms ir ponams pjautynės dėl prekybos centrų darbo laiko kelia nuobodulį. Bet jeigu jo neįvertinsime, aiškindami, kad maisto prekę esą geriau pačiupinėti, pauostyti, pavartyti, tada liks nemalonus klausimas poskonyje: o ką, jeigu jie teisūs? Jie neturi laiko maisto čiupinėjimui ir vartymui. Tai gal MES neteisūs? Prognozuoju, kad ši frakcija stiprės.

Blogiausia yra tai, kad nepriskirti savęs jokiai maisto ideologijai negalima. Neišeina. Žmonės netiki, kad galėtum būti šiaip valgytojas ir tiek. O kaip su fleksitarais? Ne vienas nušvinta išgirdęs naują pavadinimą: „O kas tai per religija? Naujoviška?“ Taip: matote, koks žavus terminas. Belieka prisipažinti: mielieji, aš esu fleksitarinės mitybos šalininkas. Bet paskui, kai pašnekovas ar pašnekovė išsiaiškina, kas slypi už termino, tada – nieko gero. Nes ši mitybos sistema viską leidžia, net mėsą, pelėsinį sūrį ir kremą „Nutella“. Tai kur čia slypi įdomumas? Kaip tai kur? Normalume.

Galėčiau išskirti gausybę kitų mitybos religijų ir tikėjimų. Ši marga, pikta, kunkuliuojanti nuomonių įvairovė ir yra tai, ką subrandinome per ketvirtį amžiaus. Jeigu kažkam kiltų klausimas, ar maisto demokratija yra teigiamas reiškinys, o gal nelabai, aš siūlyčiau žvelgti į jį su lengva ironija. Be įsipareigojimų. Vakar kruasanų kepyklėlė ir Benedikto kiaušinis, šiandien – šakšuka ir fine dining pabarstukai, rytoj – kažkas, ko dar nežinome.

O taip, ginčuose gimsta tiesa. Kartais. Bet kartais ji negimsta. Jeigu teisumu neabejojančios maisto ideologijos išrinktų atstovus į gastronomijos seimą, turėtume ne tris lietuvius ir penkias partijas, o rusišką baltą mišrainę. Arba Federico Fellinio filmą „Orkestro repeticija“, kai kiekvienas groja savąją solo partiją, o kitų solo partijos nepakenčiamos.

Kas iš viso to išeina? Viskas labai paprasta: kažkas paima dirigento lazdelę ir diriguoja. Tarkime, Amerikoje buvo sudiriguotas sūrių iš šviežio pieno draudimas. Dabar jau leidžiami ir iš šviežio, bet privalu brandinti 60 dienų. Mocarela? Tevalgo ją Europa.

Bet pernelyg plačiai nesidairykime. Palaukime savaitę. Rugsėjo pirmąją prasidės naujos valgytojų kartos era. Iki gastronominio termidoro dar liko truputį laiko. Ginčams ir glaistams.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis