Jeigu atspėsite – žinosite, kuo skiriasi vakarietiška sūrininkystės kultūra nuo mūsiškės. Tam tikrų panašumų yra: olandai, šveicarai, italai ir lietuviai – visi skelbia, kad jų sūriai yra nacionalinė vertybė. Visi daugiau ar mažiau vartoja prakilnų terminą „ementaleris (gouda, parmezanas, „Džiugas“) – mūsų sūrių karalius“.
Paskui panašumai baigiasi. Praėjusį šeštadienį viešai klausiau „Žemaitijos pieno“: gerbiamieji, norėtume žinoti, ar jūsiškis sūrių karalius gaminamas iš žalio, ar iš pasterizuoto karvių pieno. Na, dar keli buvo klausimai – iš viso, berods, penki. Klausinėjome dviese – aš ir sūrių ekspertas Vytautas Vaga. Mandagiai, dalykiškai. Juk ne kasdien Lietuvoje tokie prabangūs sūriai atsiranda. Klausinėjome, nes norėjome žinoti, už ką tie 152 eurai mokami. Klausimus perskaitė daugiau kaip 12 tūkst. Lietuvos sūrio entuziastų, ir jie irgi norėjo tai žinoti.
Kita vertus, ementalerio, parmezano, goudos valgytojams nereikia net uždavinėti tokių paprastų klausimų. Nereikia net gaišti laiko – savo ir sūrininkų. Jie labai aiškiai pasako, o tuos, kurie netiki, kviečia pažiūrėti: you can see how the master cheesemakers transform the high-quality raw milk into cheese. Šis pasiūlymas – stebėti, kaip šveicarų sūrio meistras transformuoja aukštos kokybės ŽALIĄ PIENĄ – tai anaiptol jokia ne egzotika.
Atviras sūrio valgytojo pokalbis su sūrininku yra dešimt kartų geriau už brangiai apmokėtą rinkodarą, kvapą gniaužiančias legendas etiketėje.
Arba galimybė apsilankyti vienoje iš 80 boeren-goudse oplegkaas – brandintą goudą iš žalio pieno gaminančių sūrinių netoli Utrechto. Arba ryte prisistatyti į parmigiano reggiano sūrinę tarp Parmos ir Emilijos Redžo, įkišti nosį, įkvėpti sutraukiamo pieno aromato, persimesti vienu kitu žodžiu su casaro – sūrio gamybos meistru.
Tokie santykiai tarp žmonių, kurie gamina sūrį, ir žmonių, kurie jį valgo, yra normali, vakarietiška sūrininkystės kasdienybė. Atviras sūrio valgytojo pokalbis su sūrininku yra dešimt kartų geriau už brangiai apmokėtą rinkodarą, kvapą gniaužiančias legendas etiketėje. Šimtą kartų geriau!
Berno kantone ementalerio gamintojas pasiguos, kad prancūzai gamina ementalį, jis irgi su skylutėmis, bet iš pasterizuoto pieno, toks, na – pramoninis gaminys. Olandai pasipasakos, kad pramoninė gouda iš pasterizuoto pieno – gerokai pigesnė, bet, ačiū Dievui, dar yra sūrį suprantančių žmonių. Parmezano gamintojas išlies širdį dėl granapadano gamintojų gudrybių nuslepiant etiketėje konservantą.
Taigi: „Džiugas“ gaminamas iš pasterizuoto pieno. Tiek 12 mėnesių, tiek 60 mėnesių brandos. Šitai žino Briuselis ir ES komisija, jos komisaras Philas Hoganas, o jūs – vietiniai valgytojai – galite ir toliau klausinėti, knaisiotis internete.
Matote, kaip gerai, kad visa tai yra – Briuselis, ES Komisija, komisaras Philas Hoganas. Tuo metu, kai aš ir 12 tūkstančių portalo skaitytojų klausinėjome ir laukėme atsakymų, ES patvirtino sūriui „Džiugas“ ES saugomą geografinę nuorodą. Tam, kad ją gautų, gamintojas privalo išsipasakoti Briuseliui. ES oficialiajame leidinyje parašyta: „Sūris „Džiugas“ yra vidutinio riebumo kietasis sūris, pagamintas iš normalizuoto pagal riebumą ir pasterizuoto karvių pieno...“
Tiesa, ES Komisijos sprendimo straipsnyje aptariami sūriai tik iki 60 mėnesių brandos, o 100 ir 120 mėnesių brandos – ne. Tad jeigu taip jau labai norime, galime tikėti, kad šie sūriai 2010 metais buvo pagaminti iš šviežio Žemaitijos karvių pieno. Tokia tikėjimo galimybė yra, „Žemaitijos pienas“ jos nepaneigia.
Briuselis daug visko prirašė apie tai, kodėl reikia „Džiugą“ saugoti. Pavyzdžiui, apie žemaičių karžygį Džiugą: „...pasak senos legendos, kalnas pavadintas žemaičių karžygio Džiugo garbei. Tikima, kad karžygio stiprybės paslaptis – jo sodybos rūsyje saugotas sūris, kurį valgydamas karžygys ir įgavo nepaprastų galių.“
Visoje šioje „pijarinėje“ saugomos geografijos painiavoje neaišku štai kas – nuo ko ją reikėtų saugoti?
Jeigu Briuselis tiki, tai ir mes turime tikėti. Kuo dar tiki ES Komisija? Tarkime, jos motyvacija dėl geografinio apsaugojimo ir gero vardo grindžiama vieno Lietuvos dienraščio straipsniais apie tai, kad šis sūris gabenamas „...į svečias šalis, kaip gardi dovana, vežamas draugams, verslo partneriams ar ten išvykusiems artimiesiems“.
Visoje šioje „pijarinėje“ saugomos geografijos painiavoje neaišku štai kas – nuo ko ją reikėtų saugoti? Nuo mūsų noro ir teisės žinoti esminius labai brangaus maisto produkto gamybos faktus? Aš, pavyzdžiui, labiau norėčiau, kad mūsiškė Žemės ūkio ministerija ir jos kontrolės padaliniai saugotų vartotoją nuo rinkodarinių manipuliacijų, nuo strateginių nutylėjimų, kurie sumaniai derinami su didingais tekstais apie M.K.Čiurlionio muziką, skambančią brandinamiems „Džiugams“ (hm – šito Briuselis turbūt nežino, nes į motyvaciją neįtraukė).
Pasterizuotoje „Žemaitijos pieno“ legendoje lieka tik vienas nelabai aiškus dalykas: kam galiausiai skirtas 152 eurus/kg kainuojantis skanėstas?
Tarkime, Italijos žemės ūkio ministerija po „mėlynuojančių“ mocarelų iš velniai žino kur gamintos šaldytos pieno sutraukos skandalo įpareigojo savo pieno perdirbėjus etiketėje įrašyti: „Pieno kilmė – Italija“. Arba: „Pieno kilmė – ES šalys“. Arba: „Pieno kilmė – ne ES šalys“.
Būtų gerai, jeigu mūsiškė ministerija imtų ir pasidomėtų, kodėl internetiniame prekybos centre „Barbora“ „Džiugo“ sūriai įvairiai aprašomi: vienur rašoma, kad sudėtyje – „pienas“, kitur – „pasterizuotas pienas“. Visi šie sakymai – iki galo nepasakymai yra labai parankūs maisto pramonės (ypač pieno perdirbimo) gigantams, nes jie žino: absoliuti maisto vartotojų masė nėra nei smalsi, nei gastronomiškai išprususi. Tokį vartotoją itin patogu auklėti kokybiškais reklamos projektais.
Pabaigai: 120 mėnesių brandintas „Džiugas“, be abejo, yra unikalus ir įdomus pieno perdirbimo pramonės eksperimentas. Pasterizuotoje „Žemaitijos pieno“ legendoje lieka tik vienas nelabai aiškus dalykas: kam galiausiai skirtas 152 eurus/kg kainuojantis skanėstas? Autentiškus, retus produktus išmanantiems sūrių gurmė? Pinigų neskaičiuojantiems maisto snobams? Reklaminio projekto klientams ir vartotojams?
Tinka visi atsakymų į šį klausimą variantai.
