Paulius Jurkevičius: Pekeidžingo gurmanai

Skanu? Nelabai, bet pateikta dailiai. Kokybiška? Kažin, užtat aprašyta – labai kokybiškai. Nori burna? Ne, labiau nori akys. Seilė varva? Gal, bet labiau smegenys dirba. Apie ką čia kalbame – apie maistą? Labiau apie pakuotę nei apie maistą.
Paulius Jurkevičius
Paulius Jurkevičius / Luko Balandžio / 15min nuotr.

Šioje srityje mes pirmaujame. Gal ir nesame absoliutūs lyderiai, bet nuėjome toli į priekį. Turime tokią maisto pakavimo kokybę, kad maisto kokybė gali palaukti. Turime išvystytą maisto pakavimo filosofiją, kuri keičia požiūrį į maistą. Keičia ne tik valgytojo požiūrį, bet ir patį valgytoją: valgytojas dairosi nebe maisto, o pakuotės. Ji turi būti estetiška, technologiška, grafiškai sutvarkyta. Sminganti į širdį ir į smegenis, o paskui – į piniginę.

Pakuotės turinys? Hm, – čia toks nelabai šiuolaikiškas klausimas. Šiuolaikiškam maisto vartotojui pirmiausiai turėtų rūpėti pakuotė. Tik nesusipratę retrogradai klausinėja, kas ten – pakuotės viduje. Klausimas ne vietoje ir ne laiku.

Pakuotės turinio klausimas yra paskutinis, o atsakymas nebūtinas. Nes prekybos centre į rankas imame pakuotę, žiūrime į pakuotę, vartome pakuotę, skaitome tai, kas ant pakuotės, prie kasos dedame pakuotę, žvalgomės į kitų pakuotes, susidedame į krepšį pakuotes, perkeliame pakuotes į automobilio bagažinę, paskui pakuotes nešame, tada pakuotes dedame į šaldytuvą. Pakuotės ten kažkiek pabūna. Ateina laikas, pakuotes išimame, dar kartą vartome, žiūrime, gilinamės.

Ko kasoje klausinėti? Ar „Džiugas“ pagamintas iš šviežio ar iš pasterizuoto pieno? Šito norite paklausti? Pabandykite, paklauskite. Primygtinai pareikalaukite atsakymo. Tik nepamirškite: apsauga – čia pat.

Pakuotės turiniui lieka mažai, labai mažai laiko. Nes beveik visą mūsų santykio su maistu laiką suryja santykis su pakuote. Ir netgi tada, kai maistas suvalgytas, skaniai arba neskaniai, – koks skirtumas, bet jis suvalgytas, o pakuotės lieka. Suplėšytos, supjaustytos, atkimštos, atidarytos. Bet lieka. Ir reikia mąstyti, ką toliau su jomis daryti. Kuo toliau, tuo labiau. Iš tikrųjų reikia ne tiek mąstyti, kiek mokėti pinigus. Kažkam, kažkokiai verslo struktūrai, kuri toliau pasirūpins pakuotėmis. Nes jos dar ilgai gyvuos šioje žemėje. Tam tikrais atvejais pakuotės gyvuos netgi ilgiau už mus, pakuočių vartotojus.

Pakuotė yra fenomenalus kasdienybės reiškinys. Kai yra pakuotė – žmogaus nebereikia. Ar žinote, kuo skiriasi Paryžiaus, Romos, Madrido prekybos centro sūrių ir mėsos gaminių skyrius nuo tokio paties skyriaus prekybos centre Vilniuje arba Rygoje? Nežinote? Apsidairykite. Paryžiuje, Romoje, Madride prie sūrių ir kumpių skyriaus šurmuliuoja toks, na, – triukšmingas turgelis. Gryniausia šiuolaikinės pakuočių prekybos atgyvena: pirkėjai kažko klausinėja, derina skonius ir svorius, pardavėjai pjausto, raiko, sveria, aiškina, įtikinėja.

Pas mus viso šito nebeliko. Nebereikia. Pirkėjas neklausia, pardavėjas neatsako. Sūrių ir kumpių skyriuje – tyla. Tik celofano pakuočių čežėjimas. Ir tas keistas užrašas kasininkei ant nugaros: „klauskite – atsakysime“ ar panašiai. Ko kasoje klausinėti? Ar „Džiugas“ pagamintas iš šviežio ar iš pasterizuoto pieno? Šito norite paklausti? Pabandykite, paklauskite. Primygtinai pareikalaukite atsakymo. Tik nepamirškite: apsauga – čia pat.

Klausimai nekainuoja nieko. O atsakymai – nepigūs. Žinojimas irgi nepigus. Aš sūriais ir kumpiais domiuosi, įsivaizduoju, kad apie juos šį bei tą žinau. Čia taip man atrodo. Bet kai Romoje nueinu į savo prekybos centrą ir pabendrauju su Curzio pradedu galvoti, kad jis, velniai griebtų, daugiau už mane žino.

Curzio profesija – „banconista – salumiere“, išvertus būtų – prekystalio dešrų pardavėjas. O iš tikrųjų – sūrių ir kumpių mokslo profesorius. Jis man žaibiškai atpjauna tris griežinėlius kumpių – Parmos, San Daniele ir ispaniško Pata Negra. Kol vyksta ši lyginamoji kumpių degustacija, jis išdėsto brandinimo ir sūdymo reikalus, paaiškina kainodarą. Na gerai, imu du šimtus gramų San Daniele. Curzio teiraujasi, kokio storumo griežinėlius pjaustyti, paskui dar ir derinimo su vynu aspektą spėja aptarti.

Du šimtai gramų šviežiai atpjauto kumpio. Trys šimtai gramų iš formos atskelto parmezano. Penkiasdešimt gramų marinuotų alyvuogių iš statinaitės. Atpjauti, atriekti, pasverti, per daug, per mažai, ar norite paragauti, kokios storumo. Tai žodžiai, kurių pas mus nebeliko. Išnyko, kaip sovietinės atgyvenos, kai pamenate, jeigu pamenate – krautuvėje reikėdavo apsispręsti kiek gramų dešros, sūrio, ketvirtį ar puskepalį duonos ir panašiai.

Tokių atgyvenų pas mus nebeliko, nors va, Paryžius, Roma ir Madridas kažkodėl su anachronizmais tebežaidžia. Moka pusantro tūkstančio eurų algą tokiam prekystalio dešrų profesoriui kaip Curzio, kuris ne tik pjausto, sveria, parduoda, bet ir profesoriauja. Charizmatiškai, – turiu pripažinti. Įtaigiai ir kantriai. Kai vos pajudanti sinjora pradeda aiškinti, kad parmezanas blogai atskeltas, ne iš vidurio formos, o iš nevalgomo šono, todėl reikia skelti iš naujo, – dievaži prarasčiau kantrybę. Dešrų profesorius nepraranda. Skelia iš naujo.

Įsidėkite į galvą vieną šiuolaikiškai organizuotos maisto prekybos dėsnį. Pakuotė – lojali gamintojui ir prekybos tinklui. Jums – pirkėjui ji nebūtinai turi būti lojali.

Šias prekybos maistu operacijas pas mus atlieka pakuotės. Viskas supjaustyta, sufasuota, išdėstyta, surašyta, nupiešta, pavaizduota. Pakuotėms nereikia mokėti algos. Pardavėjams nereikia nieko aiškinti. Jeigu pirkėjas kažką nori žinoti, tai čia pirkėjo problema, o ne pardavėjo.

Norite žinoti? Skaitykite tai, kas ant pakuotės parašyta. Taip man pardavėjai daugiau ar mažiau visada paaiškina. O jeigu, aš, tarkime, nesuprantu ispaniškai? Mes irgi nesuprantame ispaniškai. Be to, mažomis raidelėmis visada ir lietuviškai ant pakuotės parašyta. Trumpai, bet būtent tai, ką jums reikia žinoti. Tikriau tariant – tai, ką gamintojas norėtų, kad jūs žinotumėte. Jeigu yra kažkas, ko jis nenorėtų, kad žinotumėte, to neparašo ir to jūs nesužinosite.

Įsidėkite į galvą vieną šiuolaikiškai organizuotos maisto prekybos dėsnį. Pakuotė – lojali gamintojui ir prekybos tinklui. Jums – pirkėjui ji nebūtinai turi būti lojali. Pakaks to, kad bus patogi ir patraukli.

Sūrių ir dešrų skyriuje tylu. Girdisi nebent raminantis pakuočių čežėjimas. Niekas neuždavinėja klausimų. Nėra šurmulio, eilės, pjaustymų, svėrimų, ragavimų. Ragavimų? Pabandykite, – paragaukite. Apsauga čia pat.

Mano prognozė: anksčiau ar vėliau spalvota pakuočių diktatūra baigsis. Praėjusią savaitę Turine buvau keistame prekybos centre „Leggero“, kuriame nėra nė vienos pakuotės: viskas sveriama, pilstoma. Atsineši savo maišelį, savo butelį, pasisveri tiek gramų ryžių, kiek reikia, tiek skalbimo miltelių, tiek litrų pilstomo vyno, alaus, pieno. Tokios sveriamo ir pilstomo minimalizmo parduotuvės kaip grybai dygsta Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje. Žmonės pavargo būti pekeidžingo gurmanais. O jūs?

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis