Kažin ar kas nors Vatikane būtų patikėjęs, kad nepraėjus nė metams po konklavos, Šventosios dvasios kandidatas atsidurs „Time“ savaitraščio viršelyje. Popiežius Pranciškus – „Time“ laureatas. Dvasininkas iš Argentinos laimėjo antrąją – pasaulietinę – metų konklavą.
Ar reikia stebėtis? Reikia. Kokių tik nebuvo veidų pastaraisiais metais ant įtakingiausio pasaulyje savaitraščio viršelio! Prezidentai. Bankininkai. Kariškiai. Didžiulius pinigus labdarai aukojantys milijardieriai. „Lėto maisto“ gastronomijos filosofas. Pastarąjį kartą „Time“ laurus Katalikų bažnyčia skynė prieš 21 metus. Metų žmogumi 1992-aisiais buvo paskelbtas Jonas Paulius II. Keistas sutapimas: kitų metų rudenį K.Wojtylą būtent 2013-ųjų „Time“ laureatas Pranciškus paskelbs šventuoju.
Ar yra panašumų tarp Jono Pauliaus II ir Pranciškaus populiarumo apoteozės? Lenkų dvasininkas pasaulietinį metų žmogaus titulą pelnė šv.Petro soste išbuvęs daugiau kaip dešimtmetį, išvažinėjęs visą pasaulį su apaštaliniais vizitais. K.Wojtyla buvo popiežius – geopolitikas.
Pranciškus priartino Vatikaną prie žmonių. Žmones – prie Vatikano. Vos prieš devynis mėnesius mažiausia pasaulio valstybė daugelio žmonių vaizduotėje tebuvo prabangi milijardo tikinčiųjų kanceliarija. Dabar – vieta, kurioje galima susitikti popiežių Pranciškų ir išgirsti jo tėvišką „Buon pranzo“ – skanių pietų.
J.Bergoglio metų žmogumi paskelbtas praėjus vos devyniems mėnesiams nuo pontifikato pradžios. Argentinietis per šį trumpą laiką spėjo nuvykti tik į vieną tolimą kelionę. „Pranciškus yra žmonių popiežius – tikinčių, abejojančių ir visai netikinčių“, – aiškina savo motyvaciją „Time“ redaktoratas.
Kažin ar būtina šią tezę tikrinti. Vieniems Pranciškus yra žmonių popiežius todėl, kad po konklavos užsimokėjo už viešbutį. Kaip eilinis mirtingasis. Kitiems krito į akis keisti jo batai. Ne raudoni. Ir ne „Prada“. Dar kitiems – paprastos, suprantamos, sunkios liturginės terminologijos neperkrautos kalbos.
Pranciškus yra žmonių popiežius, nes kiekvieną sekmadienį, pasirodęs per apaštalinių rūmų langą aikštei, kaip ir dera popiežiui, kelissyk sukalba „Ave Maria“. Galiausiai padaro ilgoką pauzę, nutaiso eilinio klebono balsą ir pasako aikštei: „Buon pranzo“. Skanių pietų. Šypsosi ir pats džiaugiasi plojimais, kurių jam negaili aikštė.
Per tuos devynis mėnesius tikinčių ir netikinčiųjų eilė po Gianlorenzo Berninio kolonomis Šventojo Petro aikšėje pailgėjo maždaug tris-keturis kartus. Tikintys ir netikintys kantriai stoviniuoja, laukdami, kol galės įeiti į Bažnyčią. Tikintys ir netikintys vėl nori įeiti į Bažnyčią. To pakaktų, kad pontifikatas įeitų į istoriją.
Pranciškaus pontifikatas įėjo į istoriją, vos prasidėjęs. Šitai liudija „Time“ viršelis. Šitai liudija ir plastikinės vėliavėlės, kurias bando įbrukti tamsiaodžiai prekeiviai už porą eurų visiems, kurie išlipa iš metro „Ottaviano“ sustojime. Marškinėliai, žiebtuvėliai, rašikliai ir kitoks šlamštas, pažymėtas superžvaigždės atvaizdu, aiškiau už prestižinio savaitraščio viršelį kalba apie jau įsivažiavusį Argentinos kardinolo kultą.
Pranciškus priartino Vatikaną prie žmonių. Žmones – prie Vatikano. Vos prieš devynis mėnesius mažiausia pasaulio valstybė daugelio žmonių vaizduotėje tebuvo prabangi milijardo tikinčiųjų kanceliarija. Dabar – vieta, kurioje galima susitikti popiežių Pranciškų ir išgirsti jo tėvišką „buon pranzo“ – skanių pietų.
Tam, kad visai tai įvyktų, šv.Petro įpėdinis Pranciškus pats save iškeldino iš apaštalinių rūmų miegamojo ir persikraustė į kuklų viešbutį. Tam, kad visa tai įvyktų, popiežius Pranciškus pirmasis iš pontifikų pradėjo bendrauti su netikinčiais žurnalistais ir atsakinėti į nepatogius klausimus. Pranciškus – mūsų visų popiežius, matyt, dar ne kartą mus nustebins.
