Problema slypi kur? Kiekvieno tikėjimo pašonėje anksčiau ar vėliau išdygsta abejonė. Kuo stipresnis tikėjimas – tuo aršesnė abejonė. Ar visų abejonių likimas – netikėjimo pradžia? Visaip būna. Kažkuo abejoti šiais laikais, kai visi viską tvirtai žino, nes feisbuke kas nors juodame fone rašė – nemadinga. Tai tokia lyg ir „silpnųjų“ būsena, kai neini nei į kairę, nei dešinę. Negera būsena. Nes reikia: a) tvirtai tikėti, b) tvirtai netikėti.
Na, bet aš kartais renkuosi c) variantą ir abejoju. Viliuosi, kad ir mano tekstų skaitytojai kartais sau leidžia panašias, nelabai produktyvias būsenas. Pirmoji abejonė įsibrauna, kai skaitau. Ne, ne romaną, o žiniasklaidą – dienraščius, savaitraščius, naujienų portalus. Įsibrauna, nes dažnai matau tokias straipsnių, reportažų, diskusijų temas Paryžiaus, Romos, Madrido žiniasklaidoje, kurių nematau pas mus. Tarsi veiktų kažkoks nematomas filtras. Tarsi kas nors redaktorių kabinetuose, agentūrų koridoriuose ar kitose strateginėse vietoje nuspręstų: šitai domina Paryžių, bet Vilniaus neturėtų dominti.
Pavyzdžiui... Visą rugsėjį prancūzai ir italai rašė apie tokį Fabianą Tomasi. Agentūra „France Presse“, Paryžiaus „Le Monde“, „Le Figaro“, Turino „La Stampa“, Milano „Il Corriere“. Daug ir išsamiai rašė. Jeigu į lietuviškąjį guglą įrašai „argentinietis Tomasi“ – paieška lieka be rezultatų. Kodėl? Negaliu atsakyti į šį klausimą. Galiu nebent „retransliuoti“ temą, kurios bendras skaitytojų skaičius Vakaruose pasiekė keletą milijonų, o pas mus – plius minus nulis.
Temos herojus – italų kilmės argentinietis Fabianas Tomasi, šiaurinės provincijos Entre Rios gyventojas. Jis mirė sulaukęs 53 metų, o paskutinėmis savo gyvenimo dienomis buvo panašus į zombį arba į Aušvico – nacių mirties stovyklos – kalinį. Reta ir sunki vėžio forma šiam vyrui diagnozuota prieš keletą metų, medikai jam pranašavo labai nedaug mėnesių gyvenimo. Fabianas kankinosi žymiai ilgiau, nei buvo prognozuota. Skausmingą agoniją jis dedikavo kovai su „Monsanto“ produktu glifosatu.
Sulaukęs 23 metų jis pradėjo dirbti žemės ūkio bendrovėje, kuri augino genetiškai modifikuotą soją. F.Tomasi darbas buvo nesudėtingas: papildyti pasėlius purškiančių lėktuvų talpas glifosatu – galingu herbicidu, kurį gamino JAV bendrovė „Monsanto“ (ją neseniai už 60 milijardų dolerių nupirko Vokietijos farmacijos gigantas „Bayer“).
Kiek anksčiau už Fabianą nuo kepenų vėžio mirė jo brolis – abu dirbo ir gyveno masiškai glifosatu purškiamoje vietovėje. Apnuodyto F.Tomasi sveikatos būklė blogėjo lėtai, vyras išgyveno siaubingas kančias: sunkiai judėjo, nebegalėjo valgyti. Prieš mirtį interviu dienraščiui „Le Monde“ F.Tomasi pasakė: „Tie produktai (glifosatas) tau anksčiau ar vėliau smogs, reikės galbūt vos pusvalandžio, o gal – keleto metų. Tai medžiagos, kurios suprojektuotos žudyti“.
Praėjusios vasaros pabaigoje San Fransisko teismas įpareigojo „Monsanto” grupę vėžiu susirgusiam amerikiečių sodininkui Dewayne Lee Johnsonui išmokėti 289 milijonų dolerių kompensaciją (ši žinia mūsų žiniasklaidoje buvo skelbta, bet tik keliomis eilutėmis, maždaug – ai, ko tik nenutinka toje Amerikoje...) Argentinietis Fabianas, paklaustas kodėl nesikreipia į teismą dėl kompensacijos, žurnalistams atsakė: „Šiuo momentu man pinigų nereikia. Reikia nebent šiek tiek gyvenimo. Kai manęs nebeliks – tęskite kovą už tiesą. Bet atminkite: tos bendrovės (glifosato gamintojos) – tai mirties įmonės“.
Pirmąsyk su glifosato aukomis ir jų gyvenimo tragedija susidūriau prieš porą metų Lodyje – netoli Milano. Čia kasmet vyksta tarptautinė etiškos fotografijos paroda. Argentinos fotografas Pablo Ernesto Piovano pateikė fotoreportažą tema „El costo humano de los agrotoxicos” – žmogiškoji agrotoksinų kaina (parašiau pavadinimą ispaniškai – originalo kalba, kad galėtumėte tas nuotraukas susirasti gugle).
Žurnalas „Burn“ rašo, kad Argentinoje genetiškai modifikuotų pasėlių plotai siekia 60 proc. bendro ploto. Per vienerius metus – 2012-aisiais buvo išpurkšta 370 milijonų litrų pesticidų. Vaikų sergamumas vėžinėmis ligomis per dešimt metų padidėjo tris kartus, o naujagimių apsigimimo atvejų – keturis kartus. Kiek žmonių serga menkesnėmis odos ar kvėpavimo takų, akių ligomis – šito neskaičiavo niekas.
Praėjusių metų gruodį Europos parlamente balsuojant dėl tolesnio glifosato naudojimo ES susidarė du frontai. „Už“ balsavo 18 valstybių: Vokietija, Šiaurės Europa ir Vidurio Europa. Mes tai pat balsavome „už“. „Prieš“ frontas: Belgija, Italija, Graikija, Prancūzija, Kroatija, Kipras, Liuksemburgas, Malta, Austrija (Portugalija susilaikė). Prie šios ES grupės žada prisijungti įtakinga ir turtinga Šveicarija.
Europos parlamentas leido toliau naudoti glifosatą penkerius metus (ten dar buvo tokia linksma istorija, kurios pavadinimas „Monsanto papers“ – apie tai, kaip Europa darė glifosato gamintojų nekenksmingumo tyrimo copy paste). Žodžiu, turime Europos penkmetį tolesnių ginčų tema „galimai kenkia – galimai nekenkia“. Kadangi mes balsavome „už“, todėl ir toliau ramiai gyvensime ir su niekuo nesiginčysime. Tikėsime.
Ką daryti tiems, kurie netiki? Tiems, kurie valgo ir valgydami abejoja. Laukti tolesnių žinių, parodų, interviu, ginčų? Laukti dar vieno „Monsanto papers“? Yra kokia nors išeitis, galimybė nepaklusti Europos parlamentui ir Vokietijos („Bayer“ – „Monsanto“) frontui?
Aš vėlgi dairausi į žiniasklaidą „jiems“ ir žiniasklaidą „mums“. Išeitį netikintiems radau dienraštyje „La Repubblica“: vidurio Italijos regionas Toskana nelauks diskusijų „galimai kenkia – galimai nekenkia“ pabaigos. Nuo dabar, nuo šio rudens visos Toskanos regiono žemės ūkio įmonės, naudojančios glifosatą, neteks bet kokių regiono, valstybės, ES paramos pinigų ir subsidijų.
Kažką panašaus ir mes galėtume sugalvoti. Jeigu sukeltas vajus dėl mokinių mitybos, tai ir pasinaudokime juo. Užuot žaidę riebaus pieno, šokoladinio glaisto ir spirgučių prie cepelinų draudimais, pažiūrėkime į sveikos mitybos problemą taip, kaip žiūri toskaniečiai. Jiems žodžių junginys „galimai kenkia“ yra nepriimtinas. Rizikingas. Primenantis Fabiano Tomasi tragediją.
Ar negalėtų mūsiškė ministerija vaikų darželiuose ir mokyklose uždrausti absoliučiai visus maisto produktus, kurių gamybai naudojamas glifosatas? Na, gal ne visur. Gal tik Vilniuje. Arba tik Naisiuose. Toks maisto draudimas mus papuoštų. Išgarsėtume.
P.S. Jeigu visgi norėsite peržiūrėti glifosato pažeistų žmonių nuotraukas, perspėju: silpnų nervų žiūrėtojams nerekomenduoju.
