Prieš pusmetį sveikatos apsaugos ministras keliais parašais tvarkė alkoholio vartojimą labiausiai prasigėrusioje Europos valstybėje. Dabar tuo pačiu stiliumi ėmėsi darželinukų ir mokinių mitybos. Keletas ukazų, PSO standartų priedanga, biurokratinio fanatizmo kupinas įkarštis ir štai jis – kulinarinis skonio frankenšteinų paveldas: žemaitiški blynai su lęšių įdaru pagardinti cinamonais.
Kilo nedidelis triukšmas? Kažkas nubėgo į tualetą? Patvarkysime, pareguliuosime. Ar nematote lentelės, kurioje raudonomis raidėmis parašyta: „Dėmesio, vyksta ateities lietuvių mitybos įpročių revoliucija. Atsiprašome už laikinus nesklandumus“. O tada gims kažkas įdomesnio. Tarkime, cepelinas su bolivinių balandų įdaru pagardintas tyru, ekologišku rapsų aliejumi su ančiuvių skonio padažu.
Kažko nesupratote? Kažkas nenumaldomai kyla be jūsų žinios nuo stemplės link gomurio? Jūsų skonio receptoriai pyksta ant sveikatai palankaus maisto? Nieko tokio, nesijaudinkite. Apsiprasite ir suprasite. Skonio receptoriai yra subjektas. O technologinės patiekalų lentelės yra objektas. PSO – Pasaulio sveikatos organizacija apie jūsų receptorius neinformuota. Apie kilokalorijas, angliavandenius, sočiuosius ir polinesočiuosius riebalus, cukraus ir natrio chlorido procentinę koncentraciją – taip! Visa tai surašyta technologinėse sveikatai palankaus maisto receptūrų kortelėse.
PSO bosai Ženevoje pažiūrės, palinguos galvomis ir suplos delnais: „O čia tai bent!” Tada jau ir premjerui bus drąsiau. Kai yra toks oficiozinis užnugaris, tada, matyt, galima nekreipti dėmesio į tai, ką Panevėžio mamos tauškia atsiėmusios vaiką iš darželio.
Aš vis tik norėčiau nuraminti mamas ir darželių auklėtojas. Norėčiau priminti joms istoriją, – gal lengviau ant širdies bus, kai sužinos, kad ne mes pirmieji tapome skonio jakobinais su visuotinio kalorijų maksimumo lentelėmis. XIX amžiuje Didžiojoje Britanijoje taipogi vyravo pseudomokslinis įsitikinimas, kad vaikų mityba turi esmingai skirtis nuo suaugusiųjų. Štai karalienės Viktorijos laikų vaikiškos dietos esminiai ingredientai: senos bulvės, šiltas pienas ir sužiedėjusi duona.
Britų puritonai buvo įsitikinę, kad jų vaikams skonio pojūčių prevencija būtina. Prestižinio Etono koledžo studentai 365 dienas per metus valgydavo seno avino mėsą su senomis bulvėmis. Kitoje Lamanšo pusėje jų bendraamžiai smaginosi bagetėmis, sūriais, dešromis ir vynu. Rezultatas? Britų kulinarinis atsilikimas ištisą šimtmetį Europoje buvo visuotinės pajuokos objektu, ir tik palyginti neseniai ši šalis nusimetė virtuvės idiotų aureolę.
Mūsiškio kulinarinio termidoro autoriai siekia įrodyti, kad vaikų pasaulis nėra skonio pasaulis. O viso labo – kalorijų, teisingo cholesterolio, pilno grūdo bei išmanių dietologinių formulių pasaulis. Į jų skrandžius rūpestingai žvelgiama kaip į automobilių variklius: pilsi teisingą alyvą – ilgai važiuos. Todėl kertinis vaikų darželių valgiaraščio patiekalas – morkos su alyvuogių aliejumi. Kuriama loginė mitybos formulė: karotinas + mononesočiosios riebalų rūgštys = palankus sveikatai maistas.
Artėjame prie Viduržemio jūros dietos? Nieko panašaus. Peržiūrėjau Romos pradinių mokyklų valgiaraščius ir tokio marazmo – morkų su alyvuogių aliejumi neradau niekur. Tiesa, yra morkos flangè: troškintos piene. Susikeitėme vietomis: italai gamina su pienu, o mes – su alyvuogių aliejumi. PSO liepia, mes darome. Susidaro įspūdis, kad italams nerūpi PSO bosų nuomonė. Jie nebijo. Mūsiškis vyriausybės dietologas bijo.
Dabar ir žemaitiškus blynus teks krimsti pagardintus alyvuogių aliejumi. Dabar viskas bus su alyvuogių aliejumi. Žinoma, krims jie – didžiojo dietologinio eksperimento triušiai – darželinukai ir mokyklinukai. Mes – suaugusieji tokiais niekais neužsiimsime. O vaikams – teks, jie neturi galimybių išvengti ministerijos ukazų.
Beje, apie alyvuogių aliejų. Niekas kol kas nepasako, kokį ypač tyrą naudos mokyklų valgyklos. Tą pigų, sveikatai beveik nepalankų iš Afrikos, „kvepiantį“ mašinine alyva ir padažytą pramoniniu chlorofilu? Ar tą – po 15 eurų/litras, kurio paragavę suaugusieji raukosi, nes velniškai kartus?
Norite, kad jūsų vaikas visą gyvenimą neapkęstų alyvuogių aliejaus? Suverskite jam į burną šauktą kokybiško, kartaus, polifenolių pritvinkusio alyvuogių aliejaus. Rezultatas garantuotas! Degustacijų metu kelias valandas aiškinu, kaip teisingai suprasti alyvuogių aliejaus skonį, kaip prisijaukinti kartumą. Aiškinu suaugusiems ir turiu pripažinti – ne visada pavyksta.
Darželinukams nepaaiškinsi apie polifenolius, tokoferolius ir Viduržemio jūros dietą. Darželinukų požiūris į maistą kompromisų nepripažįsta: skanu arba neskanu. Skanu tai, kas spalvota. Tai, kas turi formą. Tai, kas žadina smalsumą. Tai, kas įdomu. Mūsiškis vyriausybės dietologas ten – ministerijoje, matyt, yra įsitikinęs, kad jo kulinarinio pučo įžvalgos apie sveikatai palankų maistą yra įdomios ir spalvotos. Kad technologinės lentelės žadina vaikų smalsumą ir norą žaisti.
Vaikų skonio etalonas – saldumas. Taip buvo ir taip bus, jokia ministerija nieko nepakeis. Nes pirmasis maistas, kurio paragaujame pirmąją gyvenimo dieną – motinos pienas yra saldus ir riebus. Todėl vaiko trauka prie saldaus maisto ir pasidygėjimas karčiu maistu yra fiziologinė norma. Vaikai darželyje girdomi arbata be cukraus. O namuose? Man įdomu, ar toks drastiškas skonio konfliktas – namuose saldu, darželyje nesaldu neįvarys mažam žmogui neurozės?
Šią savaitę užsukau į vieną Romos scuola elementare – pradinę mokyklą pasižvalgyti, ką ir kaip vaikai valgo. Maestra – mokytoja pripažino: „Su špinatais – tradiciškai blogai. Nenori vaikai špinatų ir apskritai – nenori žalios spalvos maisto“. Mokytoja sugalvojo štai ką: auginsime klasėje špinatus. Laistysime, puoselėsime, jie taps mūsų draugais. Negi draugą išmesi į atliekas?
Panašiai yra ir su peiliais. Nenori septynmečiai šakutės laikyti kairėje rankoje, o peilio – dešinėje. Jeigu reikia perpjauti cotoletta milanese (džiūvėsėliuose paniruota kiaulienos filė, kurią dievina Italijos vaikai, bet mūsų vaikams tokio maisto nebegalima), iš pradžių perpjauna, paskui šakutę perima į dešinę ranką. „Surengėme savotišką peilio ir šakutės naudojimo čempionatą. Žinote, – vaikai mėgsta varžytis, žaisti“ – aiškina maestra.
O taip: teisinga vaikų mityba yra gryniausia terlionė. Atsiprašau, norėjau pasakyti – gastronominis ugdymas. Lėtas, kantrus, pasiaukojantis. Ministerinių ukazų salvės yra skonio žudymas. Centralizuotas skonio invalidų ugdymas.
