Mano dovanos – apmąstytos ir išjaustos. Išvaikščiotos. Pavyzdžiui, ši. Vėlų rudenį klampojau vandens įmirkusiomis Bolsenos ežero pašlaitėmis, gėrėjausi aukso spalva dažytais vynuogynais. Guten Morgen – pasisveikino vidutinio amžiaus pora iš Hamburgo. Šiaip ne taip susikalbėjome – truputį prancūziškai, šiek tiek itališkai: vyras atvažiavo gyvenimo draugei pirkti Kalėdų dovanos. Dovana buvo po kojomis, ji plytėjo akipločiu iki kalvos viršūnės, beveik iki horizonto. „Mes jau viską lyg ir turime: namą mieste ir namą prie jūros, automobilius, jachtą, šiek tiek santaupų. Neturime savo vyno. Savo vynmedžių. Savo vendemmia – vynuogių derliaus ir darbų, naujos patirties. Nusprendėme: neįpirksime vynuogynų Toskanoje ar Pjemonte, bet čia, prie Bolsenos ežero – misija įmanoma.“
Vokiška dovanos idėja – nuostabi! Pjemonte 1 hektaras vynuogyno kainuoja apie milijoną, netoli Romos – apie 20 tūkstančių eurų. Iš vieno hektaro galima vidutiniškai prisiskinti 100 centnerių vynuogių ir išgauti maždaug 9 tūkstančius butelių vyno. „O ne, mes tiek neišgeriame!“ – purtė galvą hamburgiečiai. Trečdalį derliaus jie paliks vietiniams už pagalbą prižiūrint vynuogyną. Dar šiek tiek parduos gretimai vyno bendrovei, o visa kita – sau, dovanos giminėms, bičiuliams, restoranams.
Norėčiau padėti jums po egle hektarą vynuogyno. Tiems, kurie pageidauja klampoti po lietaus primirkusią dirvą, raišioti ir genėti vynmedžius, rugsėjo mėnesį lenkti nugarą su žirklėmis rankoje, nerimauti dėl derliaus, malolaktinės fermentacijos pasekmių. Tiems, kurie nori išspausti ne tiek vyną, kiek vyno darymo vargus ir malonumą. Absoliutus malonumas – etiketėje greta derliaus metų įrašyti savo vardą.
Norėčiau po egle padėti žemės plotelį su dešimčia alyvmedžių. Nesvarbu kur – Andalūzijoje, Kretoje ar Lacijuje. Dešimt alyvmedžių tiems, kurie jau išsprendė egzistencinę vartojimo dilemą – turėti ar būti. Nes turėti dešimt alyvmedžių iš esmės yra ne tiek turėti, kiek būti: sudėjus dešimties medžių amžių būsime plius minus tūkstantmetį. Argi mažai? Argi prasta dovana – tūkstantmečio vaisių sultys? Tai nebūtų labai brangi dovana: dešimt alyvmedžių galima nusipirkti už porą tūkstančių eurų, priklausys nuo vietovės, amžiaus, veislės.
Tiems, kurie negali sau leisti teruaro su dešimčia alyvmedžių, padėčiau po egle du, viso labo du butelius alyvuogių aliejaus. Abiejuose būtų ypač tyras, tik mechaninėmis priemonėmis, šaltai išspaustas. Tik etiketes nuplėščiau. Abu buteliai būtų be etikečių. Jau supratote, ką padovanočiau? Diskusiją, kuri nesibaigia niekada – apie ypač tyrą, jo kokybę ir nekokybę, apie falsifikatus, polifenolius, kartumą ir pikantiškumą, derinimą su patiekalais, ginčą apie graikišką – geresnį už itališką arba atvirkščiai. Padovanočiau jums žinias. Arba bent jau ginčų krūvą ir siekį perprasti ypač tyro paradoksą.
Paskui, žinoma, padėčiau po egle rezervaciją į restoraną. Bet su vaikais. Tai būtų dovana mamai, tėčiui ir dviem vaikams. Restorano pavadinimas? Ganėtinai žinomas – „Osteria Francescana“. Šefas – Massimo Bottura. Visi žino, kas yra šefas Massimo Bottura, netgi tie, kurie maitinasi dienos pietumis už 3,5 euro. Žinoma, tai nebūtų pigi dovana. Bet šiuo atveju ne tai esmė. Ne piniguose. Ir netgi ne restorano, šefo tituluose. Ne dėl jų norėčiau, kad ten vakarieniautumėte. Esmė slypi kitur: norėčiau, kad papietavę su vaikais pas Massimo Bottura jūs papasakotumėte visiems susireikšminusiems Lietuvos superšefams, kad „Osteria Francescana“ vaikams sako: benvenuti – sveiki atvykę, vaikučiai.
Kai kam po egle padėčiau sunkų, maždaug 10 kg svorio bronzos luitą. Čia vėlgi – vienos įdomios poros dovanojimo intriga. Pora įdomi tuo, kad žmona dievina pastą – makaronus, o vyras šį valgį niekina. Pas mus juk dauguma vyrų niekina pastą, vadina nevyrišku maistuku vaikams. Kartą žmona nuvyko į gastronominę kelionę, netoli Neapolio aplankė pastos įmonę. Sužinojo, kad tikrai pastai gaminti reikia sunkaus bronzos gabalo ir užsimanė parvežti savo vyrui suvenyrą – pastos formą. Paklausė, kiek ji kainuoja. Atsakymas ją šiek tiek pribloškė: 12 tūkstančių eurų. Bet yra žmonių, kurių kaina negąsdina, netgi atvirkščiai – dar labiau sujaudina. Viskas baigėsi gerai – ponia už 100 eurų nusipirko seną, nudėvėtą bronzinę formą. Tik nežinau, ar vyrą įtikino, kad pasta – solidus, brangus maistas.
Padėčiau po egle ir vieną ironišką, maisto snobus pašiepiančią dovaną. Argi mes neturime teisės švenčių proga pasišaipyti iš maisto snobų? Ką mes jiems padovanosime? „Heinz“ firmos majonezą! Neklauskite, kiek jis kainuoja, nes bus neįdomu. Įdomu bus tai, kad per pastaruosius vienerius, dvejus metus pas mus atsirado valgytojų, kurie negali valgyti nepasigardinę maisto trumais (tikrais ar sintetiniais – čia jau kitas klausimas). Sriuba su trumais, bulvių košė su trumais, mėsainiai su trumais, aliejus su trumais, gyvenimas su trumais... Jiems skirtas „Heinz“ majonezas. Su trumais! Nenustebčiau, jeigu ir mūsiškis Suslavičiaus majonezas nuo kitų metų įgaus specifinį trumų aromatą.
Visiems ir sau pačiam padovanočiau lietuviškų grikių. Dzūkiškų! Bet pačių geriausių! Palaukite, o kas yra patys geriausi lietuviški, dzūkiški grikiai? Kuo jie skiriasi nuo rusiškų ir baltarusiškų? Ir kodėl vieni grikiai kainuoja 1,05 euro, o kiti – tas pats svoris – 2,18 euro? Kokie yra grikių kokybės standartai, kas yra geriausias Lietuvos grikių augintojas? Ir kodėl? Kur įsikūręs Lietuvos grikių augintojų konsorciumas? O gal jis niekur neįsikūręs? Viso šito aš nežinau. Ir, manau, 90 proc. grikių valgytojų nežino. Būtų labai gerai, jeigu šioms arba kitoms Kalėdoms tokias žinias kas nors imtų ir mums visiems, grikių fanams, padovanotų.
Padėčiau po egle 1 kg 190 mėnesių brandinto „Džiugo“. Sakote, tokio nėra? Negali būti! Aš manau, kad tai tik laiko klausimas. Kaip nuspręs sūrio pramonės rinkodara, taip ir bus. O visų kitų klausimų mes neuždavinėsime. Nes vis vien neatsakys.
Todėl užuot dovanojęs galimai 190 arba 210 mėnesių brandintą sūrį iš pramonės, geriau po egle padėsiu vieną kitą sūrį iš Druskininkų sūrių festivalio nugalėtojų ir prizininkų. Prisimenate tuos pavadinimus? „Ožka pataluose“, „Lėtas“, „Svaigulys“, „Resvas“, „Ožkų šilelis“ ir kiti. Juose yra įvairių – žolės, pieno, tvarto, sūrininkų prakaito aromatų. Ne visiems galėtų patikti.
Dar nuostabesnė dovana, kurią norėčiau padovanoti, būtų ši: 24 valandos su sūrininku. Jeigu, žinoma, kažkas iš sūrininkų sutiktų, bet tai būtų fantastiška pojūčių, skonių ir nuotykių dovana. Keltis su saule, ginti ganyklon gyvulius, melžti, suteikti pienui formą, aromatą ir skonį, beprotiškai nuvargti, devintą vakaro mirtinai užsimanyti patalo. Tai bent būtų dovana! Ir aš jos norėčiau... Turiu vilties, kad mano Kalėdų dovanos jums patiko.
