Aš kiekvieną šeštadienį–sekmadienį turiu reikalą su Artūru. Artūras yra mano asmeninis recenzentas. Idėjų, kurios, anot Artūro, kartais būna kreivos. Arba rašymo stiliaus, kuris, anot mano prievaizdo, yra nerišlus. Šiuo metu rašau savo ketvirtąją knygą apie maistą – „Staltiesės ritmą II“. Žadu tobulėti sintaksės bei perifrazių srityje. Jeigu neįtiksiu, – teatleidžia man Artūras.
Suprantu, kad ne visi turi asmeninį recenzentą, o aš turiu. Gal jis Sorbonoje mokėsi pas Milaną Kunderą. Ką aš žinau. Bet dėl idėjų tai nieko nebus. Artūras sako, kad aš nuo receptų nusivažiavau į filosofiją, ir tai esą yra baisu. Niekada nerašiau ir nerašysiu receptų, tegu tuo užsiima maistuko blogeriai. Aš šeštadienio vakarą ir sekmadienio rytą kalbu apie maistą. Bet ne receptus ir ne maistologinį blogą. Nes po manęs sekmadienį į komentarų skiltį eina ekscelencija arkivyskupas Tamkevičius. Taigi – man dera rašyti apie maistą, bet iki virškinimo sferų nenuvažiuoti.
Maistas yra filosofija. Maistas yra ekonomika. Maistas yra istorija. Maistas yra prisiminimai. Kai kam maistas yra gyvenimas, o kai kam – mirtis.
Tegu sau bamba recenzentas Artūras, bet aš ir toliau aiškinsiu, kad maistas yra ne tik organoleptiniai išgyvenimai. Maistas yra filosofija. Maistas yra ekonomika. Maistas yra istorija. Maistas yra prisiminimai. Kai kam maistas yra gyvenimas, o kai kam – mirtis.
Praėjusį šeštadienį rašiau, kad maistas yra malonumas – kai kam. O šiandien priminsiu, kad maistas yra etika. Irgi ne visiems. Taip, mano mielas prievaizde.
Šįsyk pusėtinai rišliai kalbėsime apie maistą, kurį kasdien arba retsykiais valgome, bet geriau nevalgytume. Nes, matote, – etiškas valgytojas yra aukščiausia valgytojo praba. Toks, na – beveik tobulas valgytojas. Vegetaras įsivaizduoja esąs tobulas valgytojas, nes nevalgo gyvulių mėsos ir atseit nėra atsakingas už jų kančias. Ir jam gerai. Veganas mąsto panašiai, bet šiek tiek radikaliau. Kovoja prieš bičių išnaudojimą ir todėl į arbatą neįsipila medaus šaukštelio. Ir jam gerai.
Etiškas valgytojas žvelgia toliau savo asmeninio gerumo ir savo asmeninių įsitikinimų, kokie šaunūs jie bebūtų. Jis nevalgo to, nuo ko blogiau vienai bitei ar dviems žąsims? Ne. Jis atsisako maisto, nuo kurio gamybos kenčia žemė. Kenčia tie, kurie dar negimė. Kenčia tie, kurie gimė, bet ne itin geroje žemėlapio vietoje.
Išskirčiau keturis produktus, kurių neturėtų vartoti etiškas arba beveik tobulas valgytojas. Beje, jie pakankamai susiję su mūsų kalėdinio stalo ypatumais. Taigi, manau, pats laikas juos aptarti.
Pirmasis blogis – krevetės. Jų nevartokite ne todėl, kad milžiniškuose ūkiuose Tailande, Bangladeše, Ekvadore intensyviu būdu auginamos krevetės dūsta nuo savo ekskrementų. Tai, žinoma, yra blogai. Bet nuo tų rožinių uodegėlių salotose ar makaronuose dar blogiau žemei ir žmonėms. Krevečių ūkio gamybinis ciklas – 7 metai. Per tą laiką milžiniškuose vandens telkiniuose susitelkia nesuvartotas krevečių maistas, ekskrementai, antibiotikai, anglies dioksidas, amoniakas, fosforas.
Bangladeše iš savo namų išvaryta maždaug 300 tūkstančių žmonių. Jie užleido vietą krevetėms. Patys, matyt, ruošiasi į Europą. Pas mus.
Praeina septyneri metai, ir gamyba iškeliama kitur. Lieka dvokianti ir labai toksiška skysto purvo dykynė, kurioje dar ilgus metus nebus jokios gyvybės. Reikia naujų plotų mūsų gurmaniškiems poreikiams patenkinti? Jeigu reikia, tai ir bus. Bangladeše iš savo namų išvaryta maždaug 300 tūkstančių žmonių. Jie užleido vietą krevetėms. Patys, matyt, ruošiasi į Europą. Pas mus.
Antrasis blogis – lašišos. Jūs nevalgote lašišų, nes girdėjote, kad intensyviai veisiamos lašišos yra maloniai rožinės spalvos, kuri nėra gėris? Visiškai teisingai: spalva pasirūpina farmacijos giganto „Hoffman-La Roche“ tiekiamas sintetinis dažiklis „SalmoFan“.
Manote, kad norvegų naudojamas pesticidas endosulfanas yra kenksmingas jūsų sveikatai? Visiškai teisingai. Bet etiškas valgytojas galvoja ne vien tik apie savo skrandį. Jis nevalgo atlantinių lašišų, nes lašišų veisyklose ekskrementuose tarpstančios patogeninės mutacijos nenumaldomai plinta po Atlanto vandenyną. Būtent dėl šios priežasties drastiškai mažėja laukinių lašišų populiacija.
Kalėdoms norėsite pasimėgauti rožiniu lašišų „carpaccio“, kurį surasite prekybos centre už gerą kainą? Puiku. Bet prieš tai pagalvokite, kad kilogramo svorio užaugintai lašišai bus sušerti 5 kilogramai pašaro iš žvejotų jūroje žuvų. Jeigu vieną dieną visos žuvys bus auginamos, vadinasi, prie to būsite prisidėję ir jūs.
Trečiasis blogis – jautiena. Nevalgote jautienos ir šiaip – mėsos, nes bijote vėžio arba nerekomenduoja dietologas? O gal nevalgote veršienos, nes jums gaila skerdžiamo veršio? Etiškam valgytojui gaila ne tiek savęs, ne tiek veršio, kiek žemės, upių ir oro. To, kuriuo kvėpuojame. Nes intensyvi gyvulininkystė yra žiaurus atmosferos teršėjas. Ir nereikia labai dairytis į kinus, į jų pramonę ir jų smogą.
Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos duomenimis, burgerių valgytojams reikia padėkoti už tuos 18 proc. teršalų, kuriuos generuoja intensyvi gyvulininkystė. Pas močiutę pievoje ganomas veršis dėl to nekaltas, bet į burgerius keliaus ne jo mėsa. Jeigu tie 18 proc. jums atrodo nieko tokio, tai kramtydami jautienos T-boną prisiminkite: kaimyno aprūdijęs opelis ir visas likęs pasaulio transportas generuoja šiek tiek mažiau teršalų, nei bifšteksų biznis – tik 13 proc.
Ketvirtasis blogis – palmių aliejus. Laikotės dietos, mažinate ir riebalų ir angliavandenių? Negeriate gazuotų gėrimų, nevalgote makaronų? Manote, kad to užteks? Nelabai.
Nes dietologų keiktą iš pradžių sviestą, o paskui margariną pakeitė nauja maisto pramonės gudrybė. Riebi ir labai pigi: palmių aliejus. Kainuoja 4 kartus pigiau už sviestą, bet priskiriama prie „augalinių riebalų“. Kai įteiksite vaikui už gerą elgesį pelnytą šokoladuką, jo etiketėje bus taip ir parašyta – augaliniai riebalai. Tas pats – su keksiuku. Arba sausainuku. Arba sūreliu. Kone visi mažiesiems skirti maistukai yra pagaminti naudojant palmių aliejų, kuriame sočiųjų riebalų koncentracija yra pavojinga, o dar pavojingesnis pramoninis šio aliejaus rafinavimas.
Jeigu taip toliau kramtysime šokoladinius saldainius, tai 2020 metais Indonezija bus švari. Be tigrų ir orangutangų.
Bet etiškas valgytojas mąsto ne apie tai. Mąsto apie kosminio lygio oro taršą Indonezijoje: ten dirva palmėms drenuojama masiškai deginant tropinius miškus. Kuriuose, beje, gyvena paskutiniai orangutangai. Skaičiavimai rodo: mes kramtome šokoladinius saldainius, o tuo metu Indonezija kasmet netenka 1 milijono hektarų tropinio miško. Jeigu taip toliau kramtysime šokoladinius saldainius, tai 2020 metais Indonezija bus švari. Be tigrų ir orangutangų.
Ką besakytų mano asmeninis recenzentas Artūras, bet šiame mūsų istorijos taške yra taip: viena kita krevete mažiau, vienu lašišos „carpaccio“ mažiau, vienu jautienos kepsniu mažiau, keliais keksiukais mažiau – būtų pati geriausia dieta. Subalansuota tiems, kurie dar negimė.
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Jurkevičius: Paprastas ir beveik prarastas malonumas
