Paulius Jurkevičius: Štai taip niekintas patiekalas tapo pasaulio vertybe

Kaip perkūnas iš giedro dangaus: maisto prastuomenės patiekalas pripažintas pasaulio vertybe. Gurmanais pasivadinusieji ir šiaip maisto snobai suraukė kaktas. Kreivai, ironiškai šypsojosi. Bet picos istorijos jie nepakeis. Mes iš jos galime nebent šio bei to pasimokyti.
Paulius Jurkevičius
Paulius Jurkevičius / Luko Balandžio / 15min nuotr.

Po to, kai UNESCO oficialiai pripažino, kad Neapolio picos gaminimo menas įtrauktas į nematerialiųjų pasaulio vertybių sąrašą, labiausiai nustebo Amerika. „Picą išrado į Jungtines Valstijas atvykę neturtingi italų imigrantai. Rado daug pigaus maisto – miltų, pomidorų, sūrio, ir taip gimė pica“, – šią vasarą man aiškino į Romą atvykę Amerikos lietuviai. Tą patį ne sykį girdėjau vaikščiodamas Niujorke po „Little Italy“ kvartalą. Tą patį šneka milžiniško Teksase sukurto „picų“ tinklo „Pizza Hut“ valgytojai 16000 tūkstančių restoranų 98 pasaulio šalyse.

Genialūs kūrėjai ir kūriniai beveik visada susiduria su dviem jų genialumą patvirtinančiais ingredientais: neteisybe ir epigonizmu. Todėl neverta stebėtis: žmonijos požiūryje į picą yra užkoduota neteisybė. Ne viena, o kelios – finansinė, ideologinė, gastronominė, sociologinė. Pirmiausiai, žinoma, pati pirmoji – istorinė.

Todėl neverta stebėtis: žmonijos požiūryje į picą yra užkoduota neteisybė. Ne viena, o kelios – finansinė, ideologinė, gastronominė, sociologinė.

Žodis pica (it. pizza) – suslėgtas duonos paplotėlis su prieskoniais pirmą kartą paminėtas raštuose vulgariąja lotynų kalba 997 metais Gaetoje. Bet daugiau ar mažiau tokią picą, kokią ją matome ir valgome šiandien aprašė Neapolio karalystės virėjas – filosofas Vincenzo Corrado 1725 metais. Tai buvo apvali, krosnyje kepta „marinara“ – „jūrinė“ pica su pomidorų tyre, česnakais, raudonėliais, alyvuogių aliejumi. Kodėl jūrinė, jeigu be krevečių ir kitų jūrų gėrybių? Todėl, kad tai buvo negendantys, ilgoms kelionėms tinkantys produktai, maistas, kurį naudodavo jūrininkai.

Tai buvo vargetų ir prastuomenės valgis? Žinoma. Tol, kol 1861 metais aneksuotą Neapolio karalystę neaplankė ją aneksavusios dinastijos valdovė – Italijos karalienė Margherita di Savoia. Čia istoriniai faktai – tiek aiškūs, tiek konkretūs, jog nebent tik amerikiečiai į juos galėtų nekreipti dėmesio. Ir nekreipia, nes tai yra biznis, kosminis „Pizza Hut“ arba „Domino‘s Pizza“ tinklų biznis. Milijardai dolerių, prieš kuriuos istorija iki šiol buvo bejėgė. Tai antroji picos neteisybė.

Kaip ten bebūtų, pirmąsyk Neapolio maisto prastuomenės valgis pelnė aristokratų pripažinimą 1889 metais: Italijos karalienė Margherita di Savoia paragavusi „Brandi“ picerijos (veikia iki šiol) kepėjo Raffaele Esposito kūrinį – miltai, vanduo, mocarela, pomidorai, bazilikų lapeliai suplojo rankomis ir pasakė: „Perfetta“. Puiki. Ir štai jums, mieli „Pizza Hut“, „Domino‘s Pizza“, Charlie Pizza“ ir kitų picologinių tinklų valgytojai – trečioji neteisybė: Italijos karalienės vardu nominuotas valgis tapo gurmė sluoksnių paniekos objektu. Jūsų dėka...

Iki antrojo pasaulinio karo picų kepimas ir valgymas buvo keistenybė, kurios reikėjo ieškoti tik Neapolyje ir apylinkėse. Milanas, Paryžius, Londonas nežinojo, kas yra pica ir kas yra picerija. O paskui sužinojo. Neapolio picų kepėjų nelaimei. Prasidėjo ketvirtoji picos neteisybė, tai, kas tęsiasi šiandien visur, visuose pasaulio miestuose (ir kaimuose), išskyrus Neapolį: globalus picos meno išniekinimas.

Pica pakvipo nebe bazilikais, o pinigais, kaip gi kitaip – šis Neapolio vargetų patiekalas pasauliui sugeneruoja 62 milijardų eurų metinę apyvartą. Pica tapo gastronomine prostitute, kurią kas kaip nori tas taip ir daro. Kas kaip nori, tas įvairiais, fantazijų kupinais būdais ir išniekina: Havajuose – su ananasais, Raseiniuose – su marinuotais agurkėliais, Milane – su šaldyta mocarela. Ar galėtų nutikti didesnė neteisybė, didesnė gėda karalienės vardu nominuotam patiekalui? Visa tai nutiko.

Pica tapo gastronomine prostitute, kurią kas kaip nori tas taip ir daro.

Pica tapo beviltiška nesuderinamų ingredientų derinimo aikštele pasitelkus „italian sounding“ – itališko skambesio falsifikatų gamybos mechanizmą. Štai ji – „pescatore“, žvejo pica: „pomidorų padažas, sūris, kumpis, konservuotas tunas, svogūnai, alyvuogės, raudonėlis, česnakinis aliejus“. Na, kaip? Gaila to, žvejo, gaila picos pavadinimo, gaila valgytojų. Gaila Neapolio ir UNESCO. Ši picą ištikusi neteisybė viešpatauja picerijų valgiaraščiuose, nes picas dažniausiai kepa tie, kuriems nepasisekė automobilių remontas, draudimo paslaugos, bankininkystė arba šiaip niekas nesisekė.

Penktoji picos neteisybė yra naujasis jos asocialumas. Pats socialiausias pasaulio patiekalas, ką būtent ir pabrėžė UNESCO komisarai – tas fantastiškai mielas, triukšmingas, beveik be jokio alkoholio verdantis bendravimas eilėje prie picerijos ir prie stalo tapo absoliučia tradicijų priešingybe. Virtuvės tyla, planšetė, pica į namus, vėl planšetė, žvilgsnis į ekraną, – štai ji, autistiškos picos kasdienybė, kuri be gailesčio vagia jauniausių picos vartotojų – mūsų vaikų laiką.

Pasaulis nesupranta picos esmės. Tai pernelyg sudėtinga, nes pernelyg paprasta. Nesupranta valgytojai, verslininkai, naujienų agentūros. Pavyzdžiui, BNS aptardama UNESCO sprendimą parašė apie „picų žongliravimo meną“. Taip lyg ir gautųsi, kad pasaulio nematerialiuoju paveldu tapo picų gamybos cirkas. Nors, tarkime, kolegos iš Reuters rašo apie Neapolio picų kepėjų „pizzaiuoli“ MENĄ: „UNESCO accepted the art of Neapolitan “pizzaiuoli,” or pizza makers”.

Aplankiau visas dešimt istorinių Neapolio picerijų. Gal kai kur jaunimas retkarčiais ir pažaidžia, pažongliruoja. Mano senas bičiulis, Neapolio „pizzaiuoli“ dekanas Antonio Starita nežongliruoja. Garbaus amžiaus neapolietis, garsios picos kepėjų dinastijos atstovas sako, kad tai yra gryni niekai. Esmė yra picos menas, sąvoka, kuri apima: ištikimybę tradicijai, aukščiausios kokybės ingredientus, gebėjimą sutarti su vandeniu, miltais, mielėmis, oro temperatūra ir santykine drėgme, pagarbą sekundėms, nes pica krosnyje kepa keletą akimirksnių – vos 60 sekundžių, pagarbą klientams, kurie milžiniškoje eilėje numeriukais šaukiami prie stalo, pagarbą, kurios nevalia nuvilti. Ir dar daug kitų dalykų.

Picos paradoksai yra pamokantys. Ypač mums – prekybos centrų lankytojams, pigaus, pramoninio maisto valgytojams, beprotiškų derinių garbintojams, vulgarios maisto istorijos interpretuotojams. Mums sunku patikėti, kad miltų, vandens, mielių, pomidorų, alyvuogių aliejaus, bazilikų ir krosnies kombinacija gali tapti pasauline vertybe. Mums sunku suprasti, kodėl picą su ananasais Neapolis norėtų įtraukti į gastronominių nusikaltimų sąrašą. Bet, manau, verta pabandyti.

Iki pasimatymo Neapolyje, milžiniškoje eilėje su numerėliu rankoje, belaukiant susitikimo su Pica – nematerialia pasaulio vertybe.

TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Jurkevičius: Suaugusiems skaityti nerekomenduoju. Nes apie maistą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų