Suaugusiesiems skaityti nerekomenduoju, nes jiems jis neskirtas. Kodėl? Todėl, kad jie viską, visiškai viską žino apie maistą. Kas yra maistas, kokia iš jo nauda, kokia nenauda, kokie malonumai ir nemalonumai. Nors, žinoma, – jeigu labai nori – gali perskaityti. Gal nepakenks, ką gali žinoti.
Reikalas tas, mieli bičiuliai, kad esame tai, ką valgome. Taip sakė ir taip rašė toks barzdočius vardu Ludwigas. Jis buvo filosofas, vokiečių filosofas, o vokiečiai anuomet mokėjo įdomiai filosofuoti. Žodžiu, barzdočius Ludwigas Feuerbachas tvirtino, kad žmogus yra tai, ką valgo. Praėjo pusantro šimtmečio nuo to pasakymo, bet šiandien jis teisingas kaip niekada. Mes imkime jo mintį apie mus, apie valgymą, apie maistą ir patikslinkime ją. Kas šiandien yra maistas?
Ir jeigu jūs mėgstate tuos nelemtus cepelinus ar balandėlius, tai tik todėl, kad tai jūsų namų skanėstai.
Maistas yra Tėvynė. Taip, bičiuliai, nesiraukykite: skamba gal nelabai įdomiai, bet taip yra: Tėvynė yra ne tik paminklai ir svarbios datos. Netikite? Paklauskite savo brolių ir seserų, jau išvykusių į Londoną. Atsivalgę sušių ir picų jie važiuoja ieškoti cepelinų ir juodos duonos. Tą patį ir jūs darysite, jeigu emigruosite. Kai pasiilgsite Tėvynės, ne himną giedosite, o prisiminsite lietuviškos ruginės duonos kvapą. Todėl, vien todėl geriau likti.
Maistas yra Tėvynė, nes jis kvepia šeimos tradicijomis. Tuo, ką ruošia jūsų mamos virtuvėje ir močiutės kaime. Ir jeigu jūs mėgstate tuos nelemtus cepelinus ar balandėlius, tai tik todėl, kad tai jūsų namų skanėstai. Dabar galbūt jų dar nepasigendate, bet nežinia, kas bus vėliau. Prisipažinsiu: aš beveik ketvirtį amžiaus gyvenu Romoje, valgau puikius sūrius ir fantastišką picą, bet pasigendu lietuviško skonio. Žinokite: italams ar prancūzams tarkuotų bulvių, maltos kiaulienos, kepintų spirgų ir riebios grietinės kombinacija nėra skani. Sakote, jie nieko nesupranta? Būtent – nesupranta. Tai ne jų Tėvynės maistas, todėl ir nesupranta.
Maistas yra politika. Jeigu norėsite tvarkyti pasaulį, turėsite suprasti, kokia svarbi jėga yra maistas. Kai jo trūksta, prasideda visokios beprotybės. Pamenate, kodėl Prancūzijos karalienė prarado ir karūną, ir galvą? Ji sunervino išalkusius prancūzus, pasiūliusi jiems vietoje duonos krimsti bandeles.
Kai trūksta maisto, pasaulis pradeda kraustytis. Iš namų ir iš proto. Per praėjusius metus į Italiją atkeliavo beveik 200 tūkstančių pabėgėlių, kurie mielai būtų pasilikę namuose, – ten, kur jie gimė, kur susikalba savo kalba. Jie leidosi į nežinomybę ne todėl, kad maisto turėjo per daug. Ne. Nors kai kas jo turi iš tiesų per daug. Bičiuliai, yra tokie du bjaurūs blogos maisto politikos skaičiai: 868 milijonai ir 1,5 milijardo. Pirmas skaičius – tai badaujantys. Antrasis – sergantys antsvoriu.
Žiūriu į jus ir manau, jog kažkas eis į diplomatiją. Nepamirškite: maistas kartais būna gudri užstalės politika. Prisimenu, kaip prezidentas Algirdas Brazauskas Romoje susitiko su Italijos premjeru Silvio Berlusconi. Mūsų plačiapetis valstybės vadovas turėjo priremti italą dėl prieškario ambasados grąžinimo. Po susitikimo paklausiau A.Brazausko, kaip viskas baigėsi. Prezidentas papasakojo, kad pokalbis kažkaip netyčia nuklydo nuo ambasados prie... ledų skonio. Ledai buvo nuostabūs – Lietuvos vėliavos spalvų...
Jums teks spręsti, ar maistas bus tokia pati prekė kaip nagų lakas ar šepetys plaukams, ar kažkas daugiau
Maistas yra verslas ir pinigai. Didžiuliai pinigai. Teisingi ir neteisingi. Neabejoju, jog ne vienas, ne viena iš dabar esančių čia, šioje klasėje darbuosis maisto versle.
Mes šiandien nežinome, kuo kvepiantį maistą valgysime po 20–30 metų. Tai žinosite jūs. Jums teks spręsti, ar maistas bus tokia pati prekė kaip nagų lakas ar šepetys plaukams, ar kažkas daugiau. Nuo jūsų priklausys, kiek veislių obuolių, bulvių, morkų liks parduotuvėse ir ant mūsų stalo. Nuo to, ką jūs nuspręsite, priklausys planetos ateitis, nes biologinė įvairovė – augalai, gyvūnai, grybai, bakterijos nyksta katastrofišku greičiu: 27 000 rūšys kasmet, 3 – kas valandą.
Maisto gamyba visiems laikams persikels į milžiniškus fabrikus? Maistas galutinai taps ne skonio, o sintetinių skonio stipriklių reikalu? Aš tikiuosi, kad ne. Aš tikiu, kad tai neįvyks būtent jūsų dėka.
Maistas yra sveikata. Deja, taip. Mažai maisto – mažai sveikatos. Per daug maisto – sveikatos dar mažiau. Maistas yra energija, kurią reikia suvaldyti. Tai nėra lengva. Nėra lengva suprasti ir nuolat galvoti apie tai, ko per daug, ko per mažai. Nesitikėkite, kad greitai viską perprasite. Ne, tai bus lėtas, sudėtingas mokymasis, būtent tas, kurio nemoko niekur – nei namuose, nei mokykloje. Na, bet blogesnis dalykas yra blogi patarėjai, – jų atsiras. Merginos – būkite budrios! Nesileiskite kvailinamos liesumo pažadais. Liesas kūnas tai nebūtinai sveikata.
O dabar, dėmesio, vaikinai. Pasakysiu jums blogą naujieną. Jeigu toliau į maistą žiūrėsite taip, kaip žiūrėjote iki šiol mirsite maždaug 10–12 metų greičiau už ispanus, italus, graikus, prancūzus. Netikite? Deja, tai yra Europos Komisijos skaičiai, kurių negalime nuneigti. Kodėl turėtumėte padovanoti tuos 10–12 metų ispanams ar italams. Juk krepšinį mes žaidžiame geriau ir už ispanus, ir už italus! Pakeiskite požiūrį į maistą. Ir į gėrimus. Ypač į kai kuriuos gėrimus. Kai važiuojate su tėvais atostogų į Graikiją, į Italiją – įsižiūrėkite, kaip vietiniai valgo, ką valgo, kada valgo. Ir kaip geria. Pravers!
Maistas yra malonumas. Visiškai teisėtas, normalus, žmogiškas malonumas. Problema slypi kur? Vieni malonumą jaučia krimsdami kebabą, kiti – austres. Nežinau, ar tarp jūsų yra tokių, kuriems patiktų valgyti austres... Kiek suprantu – ne... Bet nenusiminkite. Dar negimė toks, kuris vos išmokęs kalbėti ėmė ir paprašė austrių. Tam tikri skoniai, tam tikri kvapai ateina vėliau. Šių dalykų reikia mokytis. Ramiai, be panikos, neskubant. Supraskite: tai, kas skanu šiandien, rytoj galbūt nebus skanu. Ir atvirkščiai. Nes dėl skonio ginčijamasi. Taip pasakė ne barzdotas Feuerbachas, taip sakau aš.
Kaip ten bebūtų – aš jums siūlau tapti gurmė. Tai toks žodis, kuriuo apibūdinamas maistą išmanantis žmogus. Ne, ne tas, kuris daug valgo, o tas, kuris supranta ir išmano, ką valgo. Pamatysite – pravers. Aš žinau, – to mokyklose nemoko, gal kada nors pradės. Pradėkime nuo dabar. Paaiškinsiu jums, mieli bičiuliai, kodėl kartokas alyvuogių aliejaus skonis yra puikus ir kodėl verta išmokti jį suprasti.
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Jurkevičius: Kapučinas be cukraus, be pieno ir be kavos
