Su kolegomis britais, vokiečiais, prancūzais, serbais į Ternį išvažiavome dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – nusilenkti šventajam, apsižiūrėti garsiojoje bažnyčioje, kurioje, sako, net Michailas Gorbačiovas lankėsi. Mes, žinoma, kiekvienas savo skaitytojams skelbsime naujieną: mitas apie šventąjį Valentiną – Romos dvasininką yra visiškai neteisingas.
Čia, sakyčiau, toks paradoksų paradoksas: kone visas pasaulis švenčia Valentino dieną, bet nežino, kas jis toks buvo. O buvo jis Ternio (105 kilometrai į šiaurę nuo Romos) vyskupas. Jeigu kažkas mano, kad imperatoriaus Aurelianas 273 metų vasario 14 dieną nukankintas patricijus buvo galingas, mažų mažiausiai Cezario stoto vyras, smarkiai klysta.
Valentinas buvo 97 metų senukas. Žilą jo galvą imperatorius liepė nukirsti už tai, kad vietoje pagoniškų romėnų poravimosi luperkalijų vyskupas įteisino krikščionišką požiūrį į meilę ir santuoką.
Valentinas buvo 97 metų senukas. Žilą jo galvą imperatorius liepė nukirsti už tai, kad vietoje pagoniškų romėnų poravimosi luperkalijų vyskupas įteisino krikščionišką požiūrį į meilę ir santuoką.
Antroji užsienio žurnalistų korpuso išvykos priežastis – šokoladas.
Ternis – ne tik šventojo Valentino, bet ir saldumynų miestas. Čia pilna nedidelių šokolado gamintojų, kurie savo įmones vadina „šokolado laboratorijomis“.
Jų iškabos – iškalbingos: „Saldžios nuodėmės“, „Šokolado vilionės“.
Umbrijos juodasis šokoladas – puikus, galbūt todėl terniečiai įsitikinę, kad meilė ir šokoladas – du neatskiriami dalykai.
Užeinu kavos į barą Kornelijaus Tacito, Romos istoriko, pirmąsyk paminėjusio mus, baltus, vardu pavadintoje gatvėje. Baristas paduoda saldainį „Baci Perugini“ – Perudžos bučinį. Šokoladinis saldainis įvyniotas į popierėlį su anglų poeto Byrono aforizmu penkiomis kalbomis: „Malonumas yra nuodėmė. Tereikia susirasti protingą nuodėmklausį“.
Dėkoju už saldainį ir klausiu: „Kažin ar valgydavo šv. Valentinas šokoladą?“
Vietinis nežino. Bet atsakymas aiškus: ne. Šokolado gėrimas Europoje pradėtas vartoti Cortezo laikais – XVI amžiaus pradžioje. Na ir kas – pasaulis vasario 14-ąją negali gyventi be šokolado.
Ar mėgo šv.Valentinas austres? Kažin. Bet austrės tapo kankinio vardu pavadintos šventės simboliu. Ar mėgaudavosi Ternio vyskupas šampanu? Tikrai ne, nebent viena kita taure šiurkštaus Romos imperijos laikų raudonojo vyno, kurio dabar niekas negertų.
Tad kaip čia taip atsitiko, kad krikščioniškos meilės puoselėtojo vardas tapo gastronominės šventės logotipu? Atsitiko. Vasario 14-oji yra pasaulinė meilės kulinarijai šventė. Ryte – sveikinimai ir širdelės. Vakare – šampanas ir romantiška užstalė.
Internete skelbiami Vilniaus restoranų meniu gundo absoliučia egzotika. Jeigu nežinotum, kad Vilnius, tai sakytum, kad Italija. Arba Tailandas. Krevetės, krevetės ir dar kartą krevetės. Kas neturi krevečių, tas daro „panna cotta“ iš krevečių. Ir austrės, be abejo. Komplikuoti deriniai, forsuoti pavadinimai, daugybė ingredientų vienoje lėkštėje
Nežinau, ką apie valentiniškus meniu pasakytų įsimylėjėlių šventasis. Man tokie skonio ritualai patinka. Vyksta visuotinė restoranų mobilizacija.
Dairausi į Valentino dienos valgiaraščius Ternyje. Už širdies griebia tokie meniu apibūdinimai: „tradizionale“ (tradicinis), „del nostro territorio“ (mūsų teritorijos), „San Valentino con prodotti della nostra terra“ (Valentino diena su mūsų žemės produktais).
Italijos gastronominių apklausų rengėja nustatė ir pagarsino, kokie afrodiziakai šiuo metu yra pageidaujami Valentino dienos proga.
62 proc. respondentų atsakė, kad valgytų artišokus, 55 proc. nieko prieš kopūstus, 47 proc. ragautų kitų žiemos daržovių, 44 proc. nenusisuktų nuo kalafijorų.
Kopūstai Valentino dienos proga. Stebini tu mane, Italija, skanėstų žeme! O kur austrės, tigrinės krevetės, džiovinti tunų ikrai, cukriniai kalmarai, retų paukščių kepenėlės? Kur egzotiškų vaisių sultyse marinuotos jūros gėrybės? Kur tradicinės Valentino dienos beprotybės?
Netgi mano mėgstamas garsaus Romos restorano „La Rosetta“ šefas Massimo Riccioli išvakarėse atsiuntė Valentino dienos meniu. Ir nustebino. Massimo rengia brangią vakarienę sostinės penkių žvaidždučių viešbučio „Majestic“ restorane ir siūlo skorpionžuvę su Trevizo raudonąja salota „radicchio“. Ją visą žiemą visi Italijos turgūs pardavinėja.
Peržiūrėjau ta proga ir kitų Amžinojo miesto restoranų pasiūlymus Valentino dienos proga: kopūstų piurė su marinuotais ridikėliais, ravioliai su „radicchio“ ir lazdyno riešutų įdaru, lęšių kremo sriuba su avies pieno sūriu ir panašiai. Visi sostinės restoranai daugiau ar mažiau deklaruoja meilę gastronominėms tradicijoms, kuriomis ir vaišins įsimylėjėlius.
Dabar žiūrime, kuo bus vaišinami Valentino dienos proga mūsų įsimylėjėliai. Kopūstų tai, žinoma, jie nevalgys. Sriubos iš grūdinių kultūrų – irgi ne.
Internete skelbiami Vilniaus restoranų meniu gundo absoliučia egzotika. Jeigu nežinotum, kad Vilnius, tai sakytum, kad Italija. Arba Tailandas. Krevetės, krevetės ir dar kartą krevetės. Kas neturi krevečių, tas daro „panna cotta“ iš krevečių. Ir austrės, be abejo.
Komplikuoti deriniai, forsuoti pavadinimai, daugybė ingredientų vienoje lėkštėje. Kokie šeši: krevetės, lašiša, midijos, kalmarai, bulvių „gnocchi“ ir dar apelsinų padažas. Lietuviškos kulinarijos viršūnė galėtų būti patiekalas viename senamiesčio restorane: rikotos sūris su rūkytu tunu, agurkų karpaču, jūros zuikiais ir burokėlių ikrais. Va ir va kaip! Prisikėlęs šventasis Valentinas nė neklausęs „Domine Quo vadis?“ pasiprašytų antrąsyk nukirsdinamas.
Vaikštau po Ternį, širdelių kulto sostinę ir galvoju: arba mes visus seniai pralenkėme, arba „Michelin“ mums paskelbė boikotą, kurio priežaščių mes dar nesupratome. Atleisk mums, šventasis Valentinai, dar neprisivalgėme šaldytų krevečių, dar nepasisotinome pigia egzotika.
