Mano savaitgalinis komentaras maisto kultūros tema, matyt, turėtų imtis inauguracijos valgiaraščio. Bet aš nesu maisto kritikas – tai neegzistuojanti profesija. Žinoma, perskaitęs inauguracinį meniu ruošusios bendrovės definicijas – „mes truputėlį orientuojamės į lietuviškumą. (...) Tai yra lengvas meniu su lietuviškais akcentais“ jaučiu, kaip savavališkai kilsteli dešinysis antakis. Ačiū Dievui, kad toji, taip sakant, orientacija vis tik į lietuviškumą. O ne į latviškumą arba į itališkumą. Be abejo, „truputėlis“ šiame kontekste yra truputį liūdnas akcentas, bet ką jau čia – balius baigtas, jau tušti ąsočiai, viskas sočiai aptarta.
Man rūpi kas kita. Neseniai žurnale „Verslo klasė“ rašiau, kad būtų labai gerai, jeigu šeštasis Lietuvos prezidentas turėtų teisę į tai, kas niekaip berods neaptarta Lietuvos respublikos Konstitucijoje ir Prezidento įstatyme: teisę į prezidentinius pietus gaminantį prezidentinį virėją. Nes kuklūs islandai tokį turi, dar kuklesni suomiai irgi turi ir netgi patys kukliausi pasaulyje estai taip pat turi. Nekalbant jau apie mažiau kuklius lenkus, prancūzus, italus, ir t.t.
Manau, kad ši skonio tema day after – kitą dieną po inauguracijos yra teisingas desertas: kodėl mums turėtų rūpėti tai, ką ir kaip valgo prezidentas. Ta pačia proga primenu: Antanas Smetona prezidentinį virėją turėjo, lygiai kaip ir Algirdas Brazauskas jį turėjo. Vakarų pasaulyje prezidentų be prezidentinio lėktuvo pasitaiko, o prezidentų be restorano su prezidentiniu virėju – nelabai.
Žiūrėkime į šį reikalą plačiau. Gerokai plačiau. Maistas visais laikais buvo ir tebėra politika: šitai galiausiai ant ešafoto suprato net Marie – Antoinette, pasiūliusi duonos stokojantiems prancūzams krimsti briošus. Šitai žino kiekvienas mano namų pašonėje esančio musoliniško griozdo – Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos klerkas. Šitai prisimena mūsiškiai valstybės vadovai, kai reikia kažką tokio, na, lietuviško – tradicinio dovanoti vizituojantiems karaliams, karalienėms ir prezidentams: teikia lietuviško maisto tradicijomis kvepiantį sūrį „Džiugas“ arba „Stakliškių midų“.
Vakarų pasaulyje prezidentų be prezidentinio lėktuvo pasitaiko, o prezidentų be restorano su prezidentiniu virėju – nelabai.
Maistas buvo ir tebėra politika: socialinė (jeigu jo trūksta), sveikatos (tinkamos arba prastos mitybos pasekmės), ekonominė (stringanti arba kylanti prekyba maistu), švietimo (jau pradėjome vaikus mokyti teisingai valgyti), kultūros politika (noras perprasti istorines gastronomijos ištakas). Tad dabar man pasakykite: ar šeštasis prezidentas prisiekė kaip nevalgantis ir negeriantis, maisto politikos reikšmę neigiantis valstybės vadovas?
Aš kol kas tokio pareiškimo negirdėjau, o „truputėlį į lietuviškumą“ orientuotą inauguracinį meniu nuleidžiu negirdomis. Negirdomis nuleidžiu ir feisbuke raugėjančių subjektų šnypštimą apie NET asmeninio virėjo esą užsimaniusį prezidentą.
Bet aš turiu viziją! Jeigu, pavyzdžiui, first lady Diana plačiame Prezidentūros kieme imtųsi puoselėti daržą ne todėl, kad norėtų būti į kažką panaši, o norėdama urbi et maisto pramonės orbi duoti svarbią žinią: prezidentas nevalgo „roundupu“ apdorotų daržovių! Arba jeigu imtųsi senovišku būdu demonstratyviai ravėti Prezidentūros pievelę, nes šiuo istoriniu momentu, kai „Bayer – Monsanto“ pralaimi vieną milijoninę glifosato bylą po kitos, o mūsų „valstietiškas“ agroverslas tyli ir sėkmingai tą dalykėlį toliau naudoja, – tai būtų išties ryžtinga ir svarbi žinia.
Aš neabejoju, kad šeštasis prezidentas turėtų valgyti prezidentūros restorane tik iš lietuviškų produktų pagamintus lietuviškus patiekalus. Jokių italijų, ispanijų, azijų Daukanto aikštėje negalėtų, neturėtų būti. Tai būtų labai rimtas edukacinis – kultūrinis signalas tam jaunimui, kuris myli Lietuvą kramtydamas kebabus ir picas į namus. Jeigu jaunimas žinotų – „mano prezidentas valgo tik lietuvišką maistą“ – tai būtų ir tiesa, ir šviesa mūsų gastronomijos ateičiai.
Reikia pavyzdžio? Visa Italija žino, kad jos prezidentas ir prezidentūra, ir jos svečiai – kas jie bebūtų valgo tik vietinį maistą, nes užsienietiškiems produktams kelias į prezidentinę virtuvę yra užkardytas. Ir jokių ten „truputėlį į tą pusę, truputėlį į aną“. Maistas yra politika, o aukščiausios valdžios rūme jis yra super politika.
Kita vertus, tai nereiškia, kad šių laikų prezidentai užsidaro savo kurtuazinių virtuvių ritualuose ir nieko ten neįsileidžia. Ne. Tas pats prezidentas Sergio Matarella Kvirinalo rūmų „prezidentinę virtuvę“ liepė pervadinti „Italijos žmonių virtuve“: čia atvyksta stažuotis maisto ruošimo mokslus studijuojantys vaikinai ir merginos, o „Castel Porziano“ vasaros rezidencijos restorane gali papietauti bet kas, internete užsisakęs bilietą.
Galų gale netgi pats Romos popiežius įsileidžia į Vatikano daržus ir sodus Kastelgandolfo vasaros rezidencijoje tuos smalsuolius, kurie nori paragauti pieno, kurį geria Pranciškus, arba rikotos, kurią valgo Pranciškus.
Mano vizijoje – Lietuvos Prezidentas, bendraujantis prezidentūroje ne tik su influenceriais, bet ir su Lietuvos ūkininkais, su valstiečiais... Tais, kur be kabučių. Jeigu Prezidentas atvertų jiems retkarčiais, pavyzdžiui, kas antrą sekmadienį prezidentūros vartus ir nueitų pasilabinti su: a) smulkiaisiais sūrininkais, b) bitininkais, c) žolininkais, d) lietuviškos duonos gamintojais, e) atskirų Lietuvos etnoregionų gastronomijos atstovais ir t.t. , toks Prezidentas savo asmeniniu pavyzdžiu puoselėtų tą sritį, kurioje mes nuolat ir beviltiškai atsiliekame – maisto kultūrą ir mitybą.
Aš neabejoju, kad šeštasis prezidentas turėtų valgyti prezidentūros restorane tik iš lietuviškų produktų pagamintus lietuviškus patiekalus.
Jeigu jis pademonstruotų, kad tikrasis lietuviškas skonis, kuriuo Lietuva galėtų girtis pasauliui, yra ne visai ne pieno pramonės perdirbimo kombinatų, ne mėsos su priedais konvejerinė produkcija, ne pakavimo industrijos šedevrai, ne rinkodaros specialistų išbrandintos maisto idėjos, o TIKRAS, Lietuvos žmonių rankomis, patirtimi, tradicijomis puoselėjamas maistas, – visiems nuo to būtų geriau.
Aš tikiuosi, Prezidentas mato ir žino: mūsų maistas yra tiek užpramonintas, tiek užbiznintas, tiek užpijarintas, jog kalbos apie skonį ir tradicijas tapo rinkodariniu „Karaliaus Mindaugo dešros“ anekdotu. Mūsų žemės ūkis jau nebe žemės ir jau nebe ūkis, o agresyvi agroverslo sistema, glifosatu gardinama hektarų ir centnerių statistika, kuriai galutinis vartotojas – valgytojas nebereiškia nieko.
Suprantu: linkėjimas „gero apetito“ nėra nei logiškas, nei korektiškas. Todėl prieš keletą valandų pareigas pradėjusiam eiti valstybės vadovui palinkėsiu: „Teisingo apetito, Prezidente!“
