Gyvenu šalyje, kuri turi daugiausia produktų su įvairiomis kilmės nuorodomis. Italija – Europos skonio čempionė su 284 nuorodomis. Mes turime septynias, ir tai yra labai geras rezultatas (latviai turi penkias, o estai, cha – nė vienos). Ketvirtį amžiaus brandintas Modenos actas, 60 mėnesių amžiaus parmezanas, tyriausias pasaulyje alyvuogių aliejus, trumai – baltieji ir juodieji, šviežutėlės jūrų gėrybės, artišokai. Italija yra gurmė rojus. Pakanka užsukti į bet kurį daržovių turgų Romoje, ir akys raibsta.
Bet Kūčios yra Kūčios. Stebuklų metas. Kalba gyvuliai ir bitės. Gastronominės vertybės verčiasi aukštyn kojom. Koliziejaus ir imperijos forumų paunksmėje norisi to, ko nėra. Nei už didelę, nei už mažą, – už jokią kainą nėra ir tiek. Netgi jeigu įvyktų didžiulis Kalėdų stebuklas – jeigu trumpam atgytų Trajano turgaus griuvėsiai, kažin ar rasčiau didžiausiame Antikos prekybos centre to, ko norisi. To, ko nebuvo imperatoriaus turguje, ko nėra XXI amžiaus gurmė prekybos tinkle „Eataly“ – Romoje, Milane, Osakoje, Dubajuje.
Manęs dažnai bičiuliai klausia: ko norėtum iš Lietuvos, kokių dovanų? Mandagiai nusišypsau. Juk gyvenu gurmė rojuje. Bet šiandien mainau juoduosius Umbrijos trumus į dzūkiškus džiovintus baravykus. Austres į silkę. Šimto mėnesių parmezaną į baltą varškės sūrį. Brangų Toskanos raudonąjį „Sassicaia“ į spanguolių kisielių. Pernokusius persimonus į Antano Škėmos aprašytas kriaušes. Neregėto grožio rožinius Sicilijos kalafiorus į kaime raugintus kopūstus. Violetinius Sardinijos artišokus į vėlyvas lietuviškas bulves. Norisi to, ko nėra šiame gurmė rojuje, Koliziejaus ir imperijos forumų paunksmėje.
Atvežkite man Lietuvą. Bet tikrą, – be natrio benzoato, be skonio stipriklių, be sintetinio dūmų skonio. Be žavingų dėžučių, maišelių, pakuočių.
Štai dešimt lietuviškų skonio grynuolių pagal mane:
Baltas varškės sūris. Italija yra sūrių valstybė. Bet baltas lietuviškas varškės sūris stebina ir visada sulaukia aplodismentų. Baltas lietuviškas varškės sūris yra tūkstantį kartų geriau už prastą, celiuliozės skonio pseudoitališką mocarelą. Jis tinka prie taurės sodraus baltojo Toskanos arba Sardinijos „vermentino“. Tinka su Vezuvijaus šlaitų pomidorais ir galingo stoto tyru alyvuogių aliejumi.
Grietinė. Gali būti 40 proc. riebumo. Pritvinkusi sočiųjų – pačių blogiausių ir pavojingiausių riebalų. Ir velniai nematė... Ją įsivaizduoju taip: užkreti šaukštu ant lėkštės, ir ji stovi stačia, kaip bokštas. Prancūzai ją, rodos, vadina „crème fraîche“. Koliziejaus ir imperijos forumų paunksmėje jos nėra. Yra saldi kaip paukščių pienas „panna da cucina“, bet prie silkės tokia nelabai tinka. Tiesiog tragiškai netinka.
Grikiai. Kartais sapnuoju vasaros turgų kur nors Dzūkijoje. Ūkininkus, siūlančius pirkti Perlojos grikius. Ir prabudęs keikiu save, kad nepirkau. Kodėl nepirkau? A? Italai grikius vadina „grano saraceno“ – saracėnų grūdai. Skamba blogai – kaip „teroristų grūdai“. Ypač žiemą – nei šaltą, nei šiltą Romos žiemą kartais norisi grikių košės su sviestu. Grikių košę geriausia pabrandinti suvyniotą į dienraščio „La Repubblica“ futbolo „Serie A“ puslapius.
Sviestas. Tikro, sunkaus, lietuviško sviesto irgi kartais norisi. Be jokių augalinių riebalų ir pusiaujo Afrikos palmių aliejaus pagardinimų. Itališkas iš nugriebto pieno grietinėlės pagamintas „burro“ labiau primena kulinarinį kremą pyragaičiams, o ne tą, kuris tinka grikių košei, suvyniotai į „La Repubblica“. Nežinau, kodėl ši pieno ir sūrio šalis į sviestą žiūri kaip į sūrio gamybos atliekas. Kartais, kai užeina sviesto depresija, tenka eiti į brangesnį prekybos centrą ir ieškoti daniško arba vokiško sviesto. Kažin kodėl nėra „Smetoniško“?
Juoda duona. Ruginė. Geriau – be tų beprasmiškų gardinimui skirtų sėklų, kurios traška tarp dantų. Kvepianti mediniu kubilu. Krosnimi ir beržinėmis malkomis. Geriausia – „Daujėnų“. Arba puiki mūsų bičiulės Loretos Kriaučiūnaitės šeimos kepta duona. Kartą, kai pritrūkome juodos duonos, Romos „Eataly“ gurmė prekybos centre pirkau riekelėmis sufasuotą vokišką „schwarzbrot“: dešimt riekelių – 7 eurai. Jeigu čia pastatytų Kriaučiūnų duoną, vietiniai gurmė susimuštų.
Džiovinti liepžiedžiai. Viskas turbūt aišku: Romoje liepų nėra. Joms per karšta. Bet kai pučia aršus šiaurės rytų vėjas „tramontana“ liepžiedžių arbatos aromato prireikia ir tiek. Šį rudenį vaikščiojau po Tauragės turgų. Stabtelėjau prie vienos babytės: maišelis džiovintų liepžiedžių – 60 centų. Sakau jai: „Jeigu papasakosite apie savo liepas, tai pirksiu“. Ir ji papasakojo apie savo senas liepas prie Tauragės. Apie sodybą. Apie gyvenimą, kuris beveik praėjo.
Bulvės. Man patinka Vilniaus oro uosto bagažo tikrintojų reakcija, kai jie mano lagamine atranda maišioką bulvių. Pažiūri į „čekyno“ lapą. Nusistebi. „Ar Romoje bulvių trūksta?“ Trūksta ir dar kaip trūksta. Gerų, tvirtų, krakmolingų lietuviškų bulvių. Geriausiai – „Pirmūno“ arba „Aistės“ veislės. Išvirtos jos nesivelia burnoje. Baltos kaip sniegas, birios. Kvapnios.
Džiovinti baravykai. Kalabrijos Apeninų baravykai stebina grožiu ir dydžiu. Parodiniai. Kirmėlės jų nepuola. Kas iš to? Nei kepti, nei džiovinti neprilygsta tiems, kuriuos ant plento Vilnius – Druskininkai nusiperkame, nes grybauti tingime, nebemokame ir neturime laiko. Jeigu Kalabrijos baravykai yra baravykai, tai tada dzūkiški yra ne baravykai, o trumai. Aromato mačą laimi jie sausu rezultatu.
Ir pabaigoje – pora skysčių.
Trauktinė „Trejos devynerios“. Teatleidžia man daktaras Veryga. Bet pacituosiu, ką apie šią trauktinę sako mano pažįstamas garbaus amžiaus vyndarys Fiorenzo, – jis spaudžia vyną, kuris gimė anksčiau už Romą: „Puikus virškinamasis „dižestyvas“. Geriau už mūsiškius „amaro“. Ypač, kai pavalgai sočiai, pavyzdžiui, Kalėdų dienos pietus“. Čia, žinoma, kalba eina apie tradicines 3/9, be citrusų ir be mentolo marazminių aromato priedų.
Mineralinis vanduo „Vytautas“. Nesu jo garbintojas. Bet jeigu gerai atšaldytas... Jeigu reikia sunervinti kokį nors mineralinio vandens someljė, kuris garbina supertyrą, 10 mg/l kietojo likučio silpnos mineralizacijos vandenį iš trijų su pusės kilometrų aukštyje trykštančio šaltinio (hm, tokio, atrodo, nėra), tada „Vytautas“ tinka. Jo 8 g/l mineralizacija yra sukrečianti, someljė pradeda mosuoti rankomis. Ir svarstyti: prie kokio maisto priderinti tokį „monstrą“. Kaip tai prie kokio? Prie kalėdinio, lietuviško, riebaus.
Gražių visiems Kalėdų. Buon Natale iš Romos!
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Jurkevičius: Valstiečių prigimtinė misija – geras maistas. Ar ne?
