Velykų išvakarėse jis sėdėjo prie stalo, ir jūs šį sekmadienį būsite prie stalo. Iš ko jis bebūtų pagamintas – iš plastiko, ąžuolo, pjuvenų, – nesvarbu. Svarbu, kad technologijų pažangą – mirgančius ir kalbančius ekranus – atidėtume šalį.
Atidėtume tam, kad vieną pusdienį išgyventume ne virtualaus, o realaus bendravimo malonumą. Šį išgyvenimą sukeliantis prietaisas, kaip bebūtų keista yra ne gigabaitinis tapšnoklis, o stalas.
Paklausiau mažiausio šeimos nario: kam reikalingas stalas? Jis atsakė: kad valgydamas galėčiau pasidėti planšetę.
Jūsų namuose yra stalas? Manau, kad taip. Bet tai, kad jis yra, dar nieko nereiškia. Kartą pietavau vienoje labai technologiškoje šeimoje. Sėdėjome prie stalo. Paklausiau mažiausio šeimos nario: kam reikalingas stalas? Jis atsakė: kad valgydamas galėčiau pasidėti planšetę.
Nesakysiu, ką jis valgė. Tai neturi reikšmės. Kai didelis arba mažas žmogus valgydamas prie stalo žiūri į didelį arba mažą ekraną, visiškai nėra svarbu, ką jis valgo, ką jis geria.
Valgymo procesas tampa menkaverčiu energetinių resursų papildymu. Prie stalo – kaip degalinėje: viena ranka galima pilti į baką benziną, kita – naršyti išmaniuoju. Naršymas bus svarbus veiksmas, nes į jį sutelkta psichinė energija, o degalų pylimas (valgymas) – menkai svarbus, nes mechaniškas, nereikalaujantis mąstymo.
Jau padaryta beveik viskas, kad maistas, valgymas taptų menkaverčiu benzino tipo reikalu. Jam taikomas logiškas buitinės energijos dėsnis: nepilsi benzino – nevažiuosi. Nevalgysi – irgi nevažiuosi.
Padaryta viskas, kad minimalus maisto sakralumas prapultų kasdienybės nerimo ir nervų labirinte, kainų rebusuose, dietologinėse psichozėse. Maistas tapo grynai ekonomine kategorija – commodity (angl. prekė), vienas iš keturių šimtų akcijų biržose kotiruojamų maisto produktų. Jis gaminamas – ne tam, kad būtų valgomas ir ne tam, kad teiktų valgymo malonumą. O tam, kad įvyktų pardavimo – pirkimo sandėris. Pageidautina galutinė sandėrio vieta – puošniai įrengtas prekybos centras.
Jau padaryta beveik viskas, kad maistas, valgymas taptų menkaverčiu benzino tipo reikalu.
Štai taip valgomojo stalas po truputį tampa nelabai reikalingu baldu, ant kurio kaupiasi dulkės. Dažniausiai jis naudojamas du kartus per metus – per Kūčias ir per Velykas. Jubiliejai jau seniai švenčiami specialiose pokylių salėse, pakasynų pietūs – taip pat.
Viena mano pažįstama, atvykusi į Romą, pasakojo apie naujo tipo naujų lietuvių namus – be virtuvės. Be stalo valgomajame. Taip, nes valgio gaminimas ir valgymas yra: a) beprasmiška laiko gaišatis, b) nepageidaujami kvapai, atliekos, valymo rūpesčiai. Gyvenimas patogesnis – be a) ir be b).
Savaitgalį – pietūs restorane. Darbo dienomis – dienos pietūs bet kur. Na, o jeigu netikėtai prirėmė alkis, išgelbės viena iš penkiasdešimties prekybos centre siūlomų mišrainių kombinacija. Ir vienkartinės lėkštės, įrankiai. Popierinės servetėlės.
Bet yra dar punktas c) – valgymas drauge su šeimos nariais prie vieno stalo yra psichologinis išbandymas. Ne visiems jis smagus. Tenka kažkam žiūrėti į akis. Tenka klausyti kažkieno pasakojimo apie kažką. Tenka ginčytis. Kartais tenka netgi susipykti, o paskui susitaikyti.
Tenka atkreipti dėmesį į tai, kas yra lėkštėje. Aptarti skonį ir kvapą. Tenka pagirti arba supeikti. Žodžiu, tenka kalbėti apie maistą. O paskui pokalbis gali nukrypti į visiškai neprognozuojamas erdves, pasukti nenumatyta kryptimi. Gali netyčia aiškėti, kodėl vieni maisto produktai turi skonį, o kiti kvepia plastiku, gali netikėtai išnirti maisto kilmės klausimas arba prasidėti diskusija apie žmones, kurie gamina maistą. Apie žemę, kurioje jis gaminamas.
Visi šie emociškai varginantys ir dar daugybė kitų, sunkiai nuspėjamų dalykų gali įvykti prie stalo, tiesiog valgant. Gali atsirasti daug garsų ir emocijų, na, o jeigu jūs pamiršote, kaip visa tai atrodo, rekomenduoju seną, bet labai vaizdžiai ir įtikinimai perteikiantį šeimos valgymą prie vieno stalo filmą – Federico Fellinio „Amarcord“. Ten rasite pietų sceną valgomajame: stalas, staltiesė, patiekalai, vynas, valgytojai. Veiksmas ir triukšmas. Triukšmas ir veiksmas. Susirasti šią sceną „YouTube“ – vienas juokas.
Žinoma, jeigu bus valgoma viena iš penkiasdešimties prekybos centre siūlomų mišrainių kombinacijų, vargu ar kils klausimų apie maisto kilmę, apie jį gaminusius žmones, apie skonio niuansus. Apie tai paprasčiausiai nereikės kalbėti, ginčytis.
Nereikės žiūrėti į akis, klausyti, jaudintis, nukreipti žvilgsnį nuo gigabaitinio tapšnoklio ekrano. Bus labai ramu ir labai tylu, jeigu valgomojo stalas ir staltiesė yra namų dekoracija naudotina du kartus per metus – Kūčių vakarienei ir Velykų pusryčiams.
Yra toks sunkiai išverčiamas itališkas žodis convivialità. Italų – lietuvių kalbų žodyne yra pateiktas tik būdvardis conviviale – užstalės. Išverskime daiktavardį, – išeitų kažkas panašaus į buvimą užstalėje.
Kas yra buvimas užstalėje? Pas mus doriems, labai doriems ir pernelyg doriems užstalė yra tiesioginė lėbavimo, girtavimo ir panašiai emblema. Geriausiu atveju – kalorijų degalinė. Bet kuriuos atveju – nieko gero. Tokia tarpinė erdvė prieš šulinio ar kitą tragediją.
Pas mus užstalė tapo dorybių paradoksu, kuriame viskas apversta aukštyn kojomis. Svarbiausią liturginį maistą – duoną (Kristaus kūnas) dietologai liepė išbraukti iš sveikos mitybos sąrašo. Esą – blogieji angliavandeniai. Svarbiausias liturginis gėrimas – vynas (Kristaus kraujas) įstatymo raide bus uždraustas sekmadienį, nuo 15 valandos. Esą kažkas gali apsvaigti.
Šeima, kuri beveik niekada nevalgo kartu arba jeigu prie stalo užuot kalbėjusi žiūri į televizorių, į išmanųjį telefoną, yra menka šeima, – kalbėjo popiežius Pranciškus.
Alyvuogių aliejus (krizmas patepimams) atvežamas iš arabiškos Šiaurės Afrikos (žinome, ką ji daro Europoje) ir parduodamas kaip atseit europietiškas. Na rr galiausiai – užstalė, tuščio, švaraus stalo sindromas.
„Buvimas užstalėje (la convivialità) – tai užtikrintas termometras, tinkamas matuoti tarpusavio santykių sveikatą: jeigu šeimoje kažkas negerai, jeigu yra paslėpta žaizda – prie stalo viskas greitai paaiškėja.
Šeima, kuri beveik niekada nevalgo kartu arba jeigu prie stalo užuot kalbėjusi žiūri į televizorių, į išmanųjį telefoną, yra menka šeima. Kai vaikai prie stalo neatsitraukia nuo kompiuterio, nuo mobilaus telefono – tai jau nebe šeima, o svečių namai“.
Taip apie stalą, apie mobiliuosius sakau ne aš. Taip Romoje neseniai kalbėjo Pranciškus. Jis primena: „Jėzus mielai mokė prie stalo ir kartais vaizduodavo Dievo karalystę kaip šventišką pokylį“. Jeigu namuose yra stalas, jeigu jis skirtas ne planšetei pasidėti, ką gi, vadinasi, ne viskas dar prarasta. Šviesių ir skanių Velykų!
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Jurkevičius: Kodėl Vilnius negali be „Akropolio“, o Milanas išgyvena
