Vakarienė yra blogis. Kiek kartų girdėjome svarstymus šia tema? Blogis, prieštaraujantis Bendrojo vidaus produkto (BVP) didėjimui, nes juk BVP turi nepaliaujamai didėti ir taškas. Ilgai vakarieniausi, mažai miegosi, mažai dirbsi. Estų BVP bus didesnis. Šito norime? Ne, šito nenorime.
Vakarienė yra blogis, nes šio – trečiojo valgymo metu paprastai daug kalbama. Kalbėjimas ne visada baigiasi gerai. Ir apskritai, kalbėjimas yra kalbėjimas. Argi tai darbas? O kur dar rizika įsivelti į pavojingus ginčus, kur galimybė susipykti ar stipriai susijaudinti prieš miegą?
Vakarienė yra blogis, nes vakarienės metu galimai išgeriamas butelis alaus arba pora taurių vyno. Apie šį blogį jau labai daug buvo kalbėta.
Vakarienė yra blogis, nes taip sako susivieniję viso pasaulio dietologai. Vakarieniaujant svoris didėja. O turėtų mažėti. Visa šalis deda milžiniškas pastangas, kad svoris mažėtų, kad žmonės sutilptų į kažkieno atidirbtus kūno standartus, o čia – prašau, viskas atvirkščiai: back in the U.S.S.R. Atgal į praeitį, kai niekas nekalbėjo apie kilogramus ir kalorijas.
Iš kurio taško ar kampo bežiūrėsime, – vakarienė bus blogis. Tiesa, dar pamiršome paminėti, kas atsitinka su tais geopolitiniais subjektais, kurie toliau sau vakarieniauja neatsižvelgdami į ekonomistų ir dietologų rekomendacijas. Pažiūrėkime į Graikijos skolą. Į Portugalijos finansų dinamiką. Į Italijos valdžios sektoriaus skolą geriau net nežiūrėkime. Ispanija irgi vakarieniauja, finansiškai silpnai kapanojasi, bet gerai žaidžia futbolą, tad Iberijos pusiasaliui atleiskime.
Galų gale niekur nebesižvalgykime. Į save žiūrėkime. Yra ir pas mus absoliuti mažuma žmonių, kurie siekia susigrąžinti tą pragaištingą reliktą – vakarienę. Retrogradai bando vakarieniauti, – ką tu jiems padarysi! Bet jų vis mažiau. Jiems vis sunkiau. Jie spaudžiami į kampą, oho, kaip spaudžiami! Kaip pirmieji krikščionys Romoje prie Diokleziano!
Jeigu banko tarnautojas keliasi penktą ryto, pusryčiauja, atvažiuoja į darbą septintą ryto, jo žmona keliasi ir važiuoja kartu, pradeda ministerijoje dirbti pusę aštuonių – aštuntą, tai apie kokias vakarienes mes čia šnekame? Šeštą vakaro, sukandę dantis, jie bando atlikti vakarienės apeigas, bando pasėdėti prie stalo su vaikais, bando pabendrauti. Bet tai yra kančia. Absoliuti kančia, nes smegenyse jau čirškia penktos ryto žadintuvas.
Didžiuma mūsų – BVP kūrėjų su tokiomis kurtuazinėmis atgyvenomis kaip vakarienė neprasideda. Mes darome taip, kaip darė mūsų protėviai kaimiečiai, sodiečiai, kolūkiečiai: keliamės anksti, su tamsa ir einame gulti su šviesos pabaiga. Bet darome žymiai geriau negu kaimiečiai, sodiečiai, kolūkiečiai: juos valdė saulė, o mus valdo kiti veiksniai, kuriems saulė ir šviesa nepaklūsta. Ir nors dabar – birželio pabaiga, Joninės, bet didžiuma mūsų paparčio žiedo liaujasi ieškojusi apie devintą vakaro, saulei plieskiant į miegamojo langą.
Pusryčiai tapo pagrindiniu paros racionu ne todėl, kad ryte sukauptos kalorijos pasitarnauja BVP kūrimo procese ir netgi ne todėl, kad dietologai taip liepia. Tiesiog kitaip neišeina. Atsikeliame viena valanda anksčiau, pavagiame iš savęs tą vieną valandą, atsidarome kulinarijos tinklaraštininkų patarimus internete ir verdame gurmanišką avižinę košę.
Ir tai – vienintelis paros metas, maždaug tarp pusės šeštos ir pusės septintos ryto, kai teoriškai galima būtų pagalvoti apie maistą, apie mitybą, apie skonį, kai galėtų vykti gastronominis vaikų auklėjimas. Bet praktiškai... Praktiškai galvojame apie tai, kas laukia darbe, kokiose užstrigsime miesto spūstyse, kaip teks didinti BVP. Nežinau, – gal klystu? Gal tai tinkamas metas pamąstyti apie alyvuogių aliejaus antioksidantus ir nehidrintą margariną?
Paskui bus pietūs. Kažkur mieste. Šiek tiek taupant laiką ir galbūt mažumėlę – pinigus. Paskui bus vakaras. Sekinantis light tipo vakarienės metas. Desertui – galimybė pasirinkti kitokią išmaniojo telefono žadintuvo melodiją.
Paskui šeima nugrims į mitybinį autizmą. Nežinote, kas tai yra? Tai toks reiškinys, kai šeimos nariai po vieną, nueina ir atsidaro šaldytuvą, kažką išsitraukia iš jo, kažką suvalgo. Stovėdami, tylėdami, vienas paskui kitą. Pas jus niekas neserga mitybiniu autizmu?
Nežinau, gal aš klystu, bet mes turbūt iš tiesų grįžtame į pagonybę, gal į nelabai tikrą, gal tik į pagonybės Jurassic Park, – apie tai neseniai rašė Regina Statkuvienė. Kaip ten bebūtų, krikščionybės argumentai neapleisti vakarienės, nes Atpirkėjas būtent tą paros metą pasirinko eucharistijos sakramentui įtvirtinti BVP reikalų ir dietologų logikos akivaizdoje atrodo gana silpnai. Ganėtinai silpnai...
Dar reikėtų paminėti tokį graiką Epikūrą, kuris labai nepatiko V.Kapsuko universiteto dialektinio materializmo profesoriams. Graikas Epikūras aiškino apie protingą malonumą, jo esmė – poreikis vengti kančių ir siekti ramaus bei džiaugsmingo dvasios būvio.
Vargšas graikas Epikūras nežinojo, kuo baigsis jo teorijos Graikijai, jis nežinojo, kas yra BVP. Užtat amerikiečiai labai gerai žino, kas yra BVP. Ir štai – Kanzaso universiteto sociologai nustatė: a) pusryčių meniu renkamės, nes diktuoja alkis, b) pietų valgiaraštį reguliuoja įpročiai, c) vakarienę lemia malonumo poreikis.
Išvados. Nėra vakarienės – nėra malonumo. Ir atvirkščiai: nėra malonumo – nėra vakarienės.
Nenustebčiau, jeigu SAM pradėtų energingą kovą su vakariene, kaip pradėjo komunikacinę kovą prieš sviestą. Pafantazuokime: jeigu likusius Lietuvoje du su pusę milijono lietuvių paguldytume alkanus kasdien į lovą aštuntą vakaro, prieš prasidedant „Panoramai“, jeigu prikeltume likus maždaug pusantros valandos iki LRT pradedamo transliuoti Lietuvos himno, jeigu poilsio dienomis kažkaip įpareigotume vakarieniauti ne vėliau kaip 17 valandą... Kiek problemų būtų išspręsta, kiek procentinių punktų šoktų BVP!
Ar pastebėjote: kiek daug mūsų gyvenime „kiek?“ Ir kiek mažai „kaip?“
Beje, vakarienė po pietų nėra mano fantazija. 16:30–17.30 – vakarienė. 17:30–20:30 – vakarinė vizitacija. 20:30–22:00 – laisvalaikis. 22:00 – miegas, miegas, pacientai turi būti lovose, išjungiami radijo taškai, gesinama šviesa (Širvintų ligoninės paros režimas).
