Paskutinį kartą Nidoje lankiausi prieš dešimt metų. Prisimenu: į espreso kavą panašios kavos puodelis arba taurė ne pusiau sauso ir ne pusiau saldaus putojančio buvo didelė problema. Užtat riešo storumo rūkytas ungurys pas Joną už 100 litų buvo menka problema. Dabar nebegali eiti rūkytos žuvies „Pas Joną“ be kabučių, nes per tuos dešimt metų atsirado solidus prekės ženklas ir restorano iškaba. Ar tebėra riešo storumo ungurys už 100 litų (28 eurus), net nebandžiau klausti. Manau, gal ir išeitų kokie trys – keturi rūkyti karšiai. Ne daugiau.
Briuto burbuliukai šen bei ten taurėse Nidojejau tviska. Gerai... O štai kava Nidoje kokia buvo, tokia ir liko – iš trijų „v“. Verdanti, vandeninga, vokiško stiliaus. Pieniškiems stambaus formato XXL tinka. O espreso – nelabai. Mane gelbėjo šįmet gimnaziją baigusi šviesiaplaukė barista Akvilė iš Plungės. Ji kas rytą atmindavo (tikrąja, ne perkeltine prasme) su neapolietiško tipo mechaniniu kavos aparatu prie marių, ties bronziniu Kernagiu. Išspausdavo 30 gramų lavazos (su z raide), ir prisiekusio kofemano gyvenimas išsyk prašviesėdavo. Kažin ką pasakytų sinjoras Luigi Lavazza iš Turino, pamatęs Nidos pamary tą keistą dviračio ir kavos aparato kombinaciją? Turbūt nusišypsotų į vešlų ūsą.
xxx
Važiuodamas į Nidą pasiskaičiau, ką vienas į masinį skaitytoją orientuotas portalas rašė apie kurorto restoranus. Žodžiai ten buvo tokie: „prabangiausi restoranai, neįkandamos kainos, išskirtinis maistas, meno kūriniai lėkštėse, svarbiausi šalies asmenys, garsūs šefai“. Nusiteikiau, kad bus kaip Portofine arba kaip Formenteroje. O gal - kaip Kapryje. Kaprio sala juk irgi yra tokia ganėtinai uždara teritorija, nes jos uždarumą, panašiai kaip ir Nidos, lemia trumpa kelionė keltu už 35 eurus.
Plekšnių dabar nelabai yra, tad jos šaldytos, o sterkai – šviežutėliai, vakar mano vyras pagavo, uotas taip pat šviežias“ – komentuoja savo meniu užeigos savininkė.
Radau dvi skirtingas Nidos restoranų fizionomijas. Prieštaringas, bet savitas ir įdomias.
Tradicija. Nustebau ir nudžiugau, sode po vyšniomis pamatęs ponią Viliją. Jos „Sena sodyba“ buvo paskutinė vietelė, kurioje pietavau prieš dešimt metų prieš išvykdamas iš Nidos. Ir nelabai kas čia pasikeitė, na, nebent serbentų krūmų kiek mažiau, o stalų – kiek daugiau. Ir valgiaraštis beveik tas pats, o patiekalai dvelkia mariomis, namais prie marių, jaučiasi virtuvės šefo nerimas „o gal nepatiks“, nes kažin ar drįsta kepto uotofilė autorius/autorė suteikti sau „virtuvės šefo“ titulą, kuriuo dabar taip plačiai švaistosi Lietuva.
Vilija pasisveikina, paklausia, kaip sekasi, tarsi nė nebūtų tie dešimt metų praėję. Ir aš pagalvoju, kad jos restoranėlis („ką jūs, čia pas mane viso labo tik užeiga“ – pataiso savininkė) yra kažkur Italijoje, tokia tipiška „osteria“, kurios savininkas su tavimi sveikinasi, bendrauja, pataria, ką išsirinkti, prieina vakarienės metu paklausti, ar viskas gerai. „Plekšnių dabar nelabai yra, tad jos šaldytos, o sterkai – šviežutėliai, vakar mano vyras pagavo, uotas taip pat šviežias“ – komentuoja savo meniu užeigos savininkė, o paskui atsiprašo ir jau bendrauja su užgriuvusia vokiečių kompanija.
„Senos sodybos“ virtuvė – labai menkai itališka, ir tai yra nuostabu. Tą vienintelę svetimybę – „Bolonijos spagečius“ mesčiau be gailesčio iš valgiaraščio, nes valgiaraštis - konservatyvus, galbūt šiek tiek monotoniškas, užtat aiškiai perteikiantis viziją. Troškinti lydekos maltinukai su grietininiu padažu dusliai kvepia marių dugnu ir lydekomis, o grietinė – visur esantis, kone privalomas ir neatšaukiamas, todėl dažnai netgi neminimas masinės virtuvės ingredientas čia išskirtas į padažą, bet lengvą, neklampų, neužgožiantį lydekiškos skonio esybės. Šio antrojo patiekalo kaina – 8 eurai. Ji verta uždaros, tik su bilietu prieinamos teritorijos sąžiningo kokybės ir kainos premijos.
Saikinga prabanga. O dabar - kita Nidos gastronominės realybės fizionomija – restoranas „Nerija“. Be užuolankų paaiškinsiu, kodėl prabanga man pasirodė saikinga. Mano požiūris toks: prabanga restorane – tai ne vien skaičius valgiaraštyje prie patiekalo eilutės. Brangūs patiekalai dar nereiškia, kad turime reikalų su prabanga. Ir atvirkščiai. Na, bet šįsyk kainų maniakams siūlau sužaisti žaidimą. Žemiau pateikiu vieno geriausių šiuo metu Kaprio saloje restoranų „DaTonino“ (paminėtas „Michelin“ gide) ir geriausio Nidoje - „Nerijos“ (24 restoranas Lietuvoje) patiekalus ir kainas. Pabandykite atspėti – kuris kurio:
- Grilyje keptas aštuonkojis su bulvėmis, krienais ir juodosiomis pupelėmis – 12 eurų
- Tuno tartaras – 12 eurų
- Ilgapelekio tuno gabaliukai su marinuotais artišokais ir saldymedžio padažu – 12 eurų
- Sterkas, keptas svieste su kopūstais, morkomis, voveraitėmis – 17 eurų
- Ravioliai„capresi“ su avies pieno „ricotta“ - 16 eurų
- Keptas aštuonkojis, šviežios bulvytės, „chorizo“ padažas - 16 eurų
- Kardžuvė su daržovių troškiniu „caponata“ ir sicilietiška duona - 24 eurai
- Marmurinis 28 dienas brandintos jautienos antrekotas su šviežiomis bulvėmis ir voveraitėmis - 27 eurai
- Masciarelli Trebbiano baltojo vyno butelis – 18 eurų
- Kampanijos „Lacryma Christi“ baltojo vyno butelis – 20 eurų
Pažaidėme ir gana. Galbūt ateis vasara, kai Nidos restoranų patiekalai bus gerokai brangesnis už Kaprio. Matyt, taip bus tada, kai Billo Gateso jachta užuot plaukusi į Kaprį, plauks į Nidą, bet kažin kiek tada mums visiems kainuos įvažiavimas į Neringą? Išvada: geriausias Nidos restoranas yra šiek tiek pigesnis už geriausią Kaprio restoraną. Kol kas.
„Nerija“ man patiko. Neaplieta pseudobalzamiku, neplaukiojanti arogantiškuose padažuose, nestebinanti architektūrinėmis patiekalo konstrukcijomis. Be gastronominių idėjų perkrovos ir gluminančios lėkščių geometrijos. Rami. Išlaikyta. Saikingai prabangi. Deranti prie aplinkos. Ir be desperaciją varančio minimalizmo. Šiek tiek nutylėta ir iki galo nepasakyta. Jeigu, pavyzdžiui, man leistų surašyti valgiaraščio patiekalus, aš juos kitaip surašyčiau – nes man norėtųsi žinoti, iš kur ėriukas ir iš kur veršiukas, kur ir kaip pagautas sterkas, iš kokios žemės bulvės, iš kokio miško voveraitės. Na, bet tokia jau, matyt, nepataisoma mano „slowfoodinė“ maisto vizija.
„Nerija“ man patiko, nes išlaviravo tarp mados grimasų ir maisto esmės. Na, gerai, - aštuonkojis... Koks meniu save gerbiančio restorano dabar gyvuoja be aštuonkojo? „Nerijos“ aštuonkojis buvo nenudusintas grietine, kumpiais, iš jo nebuvo atimta jūra, o vos juntamas „chorizo“ aromatas nervino, bet vos vos. Svieste keptas sterkas su nešaldytomis, nemarinuotomis voveraitėmis buvo geriausias tą vakarą ragautas patiekalas. Drąsus, velniai griebtų, sprendimas, nes mano ranka jau tiesėsi į neblogą butelį ypač tyro „Farnese“ iš Abruco. Pastačiau jį atgal. Bet tas juodo stiklo butelis dvelkė saikinga, nerėkiančia prabanga. Anties šlaunelės konfitas su vėlgi šiek tiek retro akcentu – kreminės tekstūros bulvių piurė – be priekaištų. Tiesa, carpaccio. „Nerija“ daro jautienos perteptos „foiegras“ carpaccio, pagyvindama šviežių miško uogų rūgštumu.
Netgi pabaigos nuotykis – žaviai arogantiška atmetimo reakcija išvydus kliento kreditinę kortelę – netgi šis mano kolegės „Verslo žiniose“ aprašytas trūkumas atrodė kaip keistas iškirtinės teritorijos prabangos ženklas. Žymiai didesnis ir nelabai atleistinas trūkumas buvo šiltas „Boržomi“, kurio energingą minerališkumą teko atskiesti ledukais.
Tiek apie dvi prieštaringas, bet vertas dėmesio Nidos gastronomines fizionomijas. Apie tradicijas ir saikingą prabangą.
