Kodėl 9 kg, o ne 8? Todėl, kad taip nurodo Pasaulio sveikatos organizacija (PSO). Mes turime specialųjį PSO agentą, kuris vykdo specialią misiją – sudėlioti lietuvius į „gerus“ PSO lentelių langelius, patalpinti į tam tikras PSO grafikų kreives. Iš pradžių išblaivins, o paskui tvos per nagus, kai užsimanysite lietuviškos giros. Arba uogienės. Tvos, galimas daiktas, ne per nagus, o per pinigines. Arba per įpročius.
Kuo, žinoma, aš liksiu labai patenkintas. Nežinau, ar tikrai normalus vidutinis lietuvis per daug geria (alkoholio). Bet saldumynus tai tikrai mėgsta. Todėl kova su cukrumi bus griežtesnė už kovą su alkoholiu. Nes geria – „probleminiai“ – maždaug pusė vyrų ir didelė dalis moterų. Su cukrumi reikalai – žymiai blogesni. Baltųjų miltelių vartotojais tampa vos gimę ir iki paskutinio atodūsio. Nereikės nė specialios anketos, anoniminių klausimų „ar vartojate cukrų?“ Ir taip viskas aišku – Lietuva stipriai susicukravusi.
Užteks nueiti į bet kurį turgų ir paklausti moteriškių, kokiems strateginiams tikslams perka avietes, vyšnias, agrastus. Ne, jos ne vyną spaus, nes žino, kad nelabai galima. Jos uogienę – saldžią, cukraus pritvinkusią uogienę virs. Tik gal dar nežino, kad jau ir šiuo klausimu PSO pasisakė. Ir kad anksčiau ar vėliau saldžios uogienės kaupimas bei vartojimas galimai užtrauks tam tikrų vyriausybės organų nemalonę.
Nereikės nė specialios anketos, anoniminių klausimų „ar vartojate cukrų?“ Ir taip viskas aišku – Lietuva stipriai susicukravusi.
Aš nevalgau tortų, negeriu gazuotų gėrimų, nevartoju uogienių. Pritariu specialiajam PSO agentui, kad „la dolce vita“ yra negerai. Todėl nelabai krikščioniškas draudimas sekmadienio vakarienei nusipirkti vyno turėtų būti taikomas ir cukraus pramonės produkcijai. Nuo 15 valandos sekmadienį iki pirmadienio ryto turėtų būti draudžiama parduoti cukrų, girą, fantą, persikų nektarą, itališką „Nutellą“, saldainius „Pergalė“, pienišką šokoladą „Milka“. O taip pat – švenčių dienomis ir degalinėse.
Tam, kad sutilptume į tvarkingą PSO lentelės langelį, daug visko reikės neparduoti, apriboti, uždrausti. Nes PSO ir jos agentai teisūs – cukrus sukelia priklausomybę, kaip ir „Veuve Clicquot“ prancūziškas šampanas.
Kodėl kartais norisi saldumyno? Todėl, kad norisi laimės. Suvalgote šokoladuką „Bounty“ ir jūsų kasa pradeda gaminti insuliną. Insulinas per kraują stumia amino rūgštį triptofaną į smegenų ląsteles. Ten šitas daiktas virsta serotoninu. Serotoninas yra hormonas, kuris pakelia nuotaiką. Laimės hormonas.
Mažiau cukraus – mažiau laimės. Mažiau uogienės ant jūsų stalo – daugiau tvarkos valstybėje ir PSO kreivėse.
Kol kas kova su cukrumi vyks per kovą su gazuotais ir saldžiais skysčiais. Sena istorija... Daug kas bandė, bet pergalių kolų fronte kol kas mažai. Michaelas Bloombergas vos atsisėdęs į Niujorko mero kėdę pasirašė neregėtą „Sugar Ban“ potvarkį – uždraudė pusės litro talpos koka kolą ir kitas kolas. Ir gavo per nosį, nes teismas galiausiai nusprendė: Niujorko meras neturėtų kištis į niujorkiečių troškulio malšinimo įpročius.
Dietologo funkcijas perimanti vyriausybė nori keliais biurokratų parašais sutvarkyti cukraus suvartojimo kreives. Bet kreivės yra labai tiesios ir pakankamai tvirtos, nes sudėliotos ne per vieną savaitę ir ne per vieną šimtmetį. Spėju, kad PSO norėtų mus sugrąžinti į IX amžių, kai arabai cukrašvendres pirmąsyk atgabeno į Europą – iš pradžių į Siciliją, paskui į pietinę Ispaniją. Tada cukraus vartojimas buvo minimalus. Spėju, kad ir karalius Mindaugas, gavęs krikštą fantos negėrė, torto nevalgė, karamelių nečiulpė.
Europiečiai cukrų kurį laiką vadino „arabiška druska“, ir tai buvo labai sveikatingas istorijos etapas. Nusipirkti cukraus galima buvo tik vaistinėse ir tik už didelius pinigus. Praėjo dar keli šimtmečiai, Hermanas Cortesas cukrašvendres nuvežė Naujajam pasauliui, cukraus gamyba stipriai išaugo ir atpigo. Jį pradėta maišyti su kakava, pienu, kava, tešla, – taip atsirado nauja gastronomijos meno sritis – konditerija.
Amerikiečių antropologas Sidney W.Mintzas cukraus tema parašė vertą dėmesio veikalą. Jo pavadinimas: „Cukrus – žmonių istorijos herojus“. Be cukraus kapitalizmas nebūtų atsiradęs ir įsitvirtinęs. Pirmasis istorijoje puodelis arbatos, kurį XVIII amžiaus viduryje pasaldino cukrumi anglų darbininkas X nulėmė milžiniškus istorijos pokyčius. Kapitalizmui reikėjo proletarų, o proletarams reikėjo cukraus. Cukrui reikėjo maisto pramonės. Tada ir dabar. Reikėjo cukraus ir brandžiam socializmui. Pamenate sovietinio šampano versijas „sladkoje“ ir „polusladkoje“? Jos buvo vertinamos kaip itin „skanios“, nors kitą dieną ir skaudėdavo galvas.
Mūsų valdžia šiandien nori vienu administracinio poveikio kirčiu suvaldyti tai, dėl ko Napoleonas kariavo su Londonu. Tai, kas buvo šimtmečiais brukama, skatinama, proteguojama. Tai, dėl ko JAV gazuotų gėrimų gamintojai kasmet milijonais dolerių apdovanoja privačias medicinos tyrimų organizacijas, kurios skelbia abejotinus tyrimus. Tai, kas televizijose reklamuojama be jokių apribojimų nuo ryto iki vakaro. Tai, dėl ko gaminasi serotoninas.
Aš – prieš gazuotus, spalvotus, saldžius. Aš – už „Rasą“, „Neptūną“ ir „Vytautą“. Bet abejoju, ar pavyks nugalėti „Coca Colą“. Ji stipresnė už dietologo veiklą perimančią valstybę. Vietoje cukraus bus aspartamas. Bus gėrimai „be cukraus“. Ar tai mus išgelbės?
Kas iš to, kad dietologo veiklą perimanti valstybė įsteigs aukščiausiąjį maisto teisingumo teismą? Tribunolo metodais galima kovoti prieš diversantus ir valstybės išdavikus. Bet su gira, kola, šokoladuku „Bounty“ reikėtų kitokio metodo. Jis vadinasi „botagas ir meduolis (be cukraus)“. Gerai, sukurkite akcizą saldiems gėrimams, išleiskite emigracijon paskutinių dviejų cukraus fabrikų žmones, bet, po velnių, – duokite žmonėms „meduolį“. Sumažinkite PVM mineraliniam vandeniui, medui ir alyvuogių aliejui, praveskite įdomias mineralinio vandens degustacijas mokyklose.
Padarykite taip, kad žmonės patys atsuktų nugarą gazuotiems, spalvotiems ir cukruotiems! Nes privalomi PSO langeliai ir kreivės, dietologo veiklą perimanti valstybė, tribunoliniai mitybos reguliavimo metodai – visai tai mes jau matėme, visa tai mes jau išgyvenome, visa tai jau tapo anekdotu.
Gyvename ne tam, kad sutilptume į PSO kreives. Gyvename tam, kad retsykiais mus aplankytų serotoninas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Jurkevičius: Restoranų elitas ir kebabingoji jo priešingybė
