O aš matau kitą aspektą – gastronominį. Ir man (kol kas) visai nebaisu, kad Lietuvą valdys valstiečiai. Anądien paskambino iš „Slow Food“ gastronominio judėjimo ir klausinėjo: ar tikrai pas jus valdžią į savo rankas paėmė „contadini“ – valstiečiai? Sveikinimai! Puiku! Pagaliau!
Itališkas žodis „contadini“ kilęs iš žodžio „contado“, o pastarasis – iš žodžio „conte“ – grafas. Išeitų: grafo – feodalo valdomi žmogeliukai. Panašiai lietuviškas žodis valstiečiai kilęs iš daiktavardžio valsčius. O valsčius, kiek pamenu – bajorų valdomas teritorinis vienetas su viskuo, kas ten buvo – žeme, gyvuliais, trobesiais ir valstiečiais.
Tiek Italijos „contadini“, tiek Lietuvos valstiečiai visais laikais buvo miesto pajuokos objektas. O kaip gi kitaip? Juk net žodžio etimologijoje užkoduotas priklausymas aukštesniam luomui, ir istorija tai patvirtina. Įvairūs niekinantys išsireiškimai, apibūdinimai irgi tai patvirtina. Italijos diktatorius Benito Mussolini kiekviena pasitaikiusia proga primindavo savo šalies „contadini“: „Valstietis turi būti ištikimas žemei, privalo didžiuotis tuo, kad yra valstietis, kad aria laukus ir neieškoti lengvesnio gyvenimo, nes lengvesnio gyvenimo apskritai nėra“. Amen.
Italijoje, Prancūzijoje, Austrijoje valstiečių išauginti, pagaminti, subrandinti, išspausti maisto produktai tapo prekybos centruose parduodamo konvejerinio maisto priešprieša, absoliuti kokybės ikona.
Dučė, matyt, žinojo, kad valstiečius reikia kietai kumštyje laikyti. Kad neišsilakstytų gero gyvenimo paragavę. Sovietmečio kolūkių feodalai irgi tai žinojo ir stengėsi griežtai savuosius kumečius – kolchoznikus auklėti. Vieniems kolūkių feodalams šitai prasčiau sekdavosi, kitiems geriau, – taip atsirasdavo pavyzdiniai sovietiniai „contado“.
Bet dabar paaiškinsiu, kodėl man (kol kas) nė kiek nebaisu, kad valdys valstiečiai, ir kodėl „Slow Food“ pasaulinis gastronominis judėjimas toks susidomėjęs. Lėto maisto ideologai maždaug prieš tris dešimtmečius pradėjo kalbėti, kad pasaulį išgelbės valstiečiai. Ypač tą – pramoninio šlamšto, sintetiniais skonio stiprikliais pagardinto, palmių aliejumi atskiesto, beskonio ir bekilmio maisto persirijusį, valgymo tradicijas ir malonumą praradusį pasaulį.
Per tris dešimtmečius daug kas Europoje pasikeitė. Iš didmiesčių į provinciją pradėjo migruoti „fast life“ – greito gyvenimo nuvarginti, blogo maisto prisivalgę, užteršto oro prisikvėpavę miestiečiai. O valstiečiai prisiminė, kad yra maisto gamintojai. Italijoje, Prancūzijoje, Austrijoje valstiečių išauginti, pagaminti, subrandinti, išspausti maisto produktai tapo prekybos centruose parduodamo konvejerinio maisto priešprieša, absoliuti kokybės ikona.
Europa atrado maisto kultūros konceptą. Iš pradžių jis buvo susijęs su restoranų virtuvės šefų sugebėjimais ir kulinarinės technikos demonstravimu lėkštėje. Šiandien maisto kultūros konceptą kuria valstiečiai – ūkininkai, žemdirbiai, sūrininkai, vyndariai, gyvulių augintojai, – nesvarbu kaip mes juos bevadinsime.
Šiuolaikinis valstietis sugeba ne tik pagaminti unikalų sūrį, bet ir moka naudotis kompiuteriu, internetu. Kompiuterių programuotojas moka naudotis kompiuteriu, bet nemoka pagaminti sūrio.
Jeigu anksčiau posakis „eik žemės arti“ buvo skirtas subjektui, kurio intelektinis horizontas baigdavosi su daugybos lentele, tai šiandien žemę dirbti eina žmonės su universitetinių studijų diplomais. Pavyzdžiui, Italijoje politikos mokslai universitetuose – atviri visiems norintiems, o štai į žemės ūkio, vyno gamybos, gastronomijos mokslus – žiaurūs konkursai.
Štai taip be gailesčio išjuokta, nublokšta į socialinės hierarchijos apačias ir pasmerkta išnykti valstiečio profesija atgijo ir įgavo prestižą. Kai kuriais atvejais netgi didesnį už pačias naujausias profesijas. Šiuolaikinis valstietis sugeba ne tik pagaminti unikalų sūrį, bet ir moka naudotis kompiuteriu, internetu. Kompiuterių programuotojas moka naudotis kompiuteriu, bet nemoka pagaminti sūrio.
Šiuolaikinis valstietis savo rankose turi tai, be ko dūsta miestietis: maistą. O maistas yra sveikata, tradicijos, gyvenimo kokybė, kraštovaizdis, epikūrinis malonumas. Neseniai JAV žemės ūkio departamento USDA sekretorė Kathleen Merrigan pasiūlė amerikiečiams naujovišką kokybiško gyvenimo formulę: „Pažįsti savo valstietį? Vadinas, pažįsti maistą, kurį valgai“. Ir toliau: „Kiekvienai šeimai reikėtų turėti savo valstietį“. Turint galvoje, kad Amerikoje yra maždaug 115 milijonų šeimų, joms reikėtų tiek pat valstiečių. Jų šiuo metu gal ir yra kokie 10 milijonų, o gal ir ne.
Bet šiuolaikinis valstietis yra ne tik maisto gamintojas. Miestiečiai lekia pas valstiečius ne tik tam, kad savaitgalį pailsėtų. Valstiečiai yra nykstančių maisto, stalo tradicijų depozitarai ir žinovai. Autentiškos gastronomijos mokytojai tiems, kurie jau spėjo pamiršti, koks yra iš šviežio, nepasterizuoto pieno pagaminto sūrio skonis.
Jeigu net autentišką gastronominę kultūrą ir tradicijas sėkmingai išsaugojusioms valstybėms Italijai, Prancūzijai labai reikalingi valstiečiai, tai mes – sušių, kebabų, picų valgytojų gastronominė kryžkelė turėtume valstiečius sutikti audringais plojimais. Stovėdami. Ar ne?
Valstiečių valdomi tapsime gurmanais. Gilios maisto kultūros šalimi. Ar ne?
Atrasime gyvo maisto skonį. Vaikai nustos valgyti šlamštą. Penkiasdešimtmečių nešienaus infarktai ir insultai. Žmonės vakarais susiburs prie stalo. Ūkininkai sėkmingai konkuruos su prekybos centrais ir nestovės šalia jų po lietumi, kaip tikri kumečiai. Restoranai įvairiais fiskaliniais būdais bus skatinami pirkti produkciją iš valstiečių – ūkininkų. Smulkieji sūrininkai sėkmingai konkuruos su pieno pramonės gigantais.
Valstybė skirs lėšų lietuviškų maisto produktų reklamai ir sklaidai užsienyje. Mokyklose bus rengiamos sveikos mitybos pamokos. Pagaliau bus nuspręsta, ar cepelinai yra lietuviška virtuvė, ar ne. Bus apskritai nuspręsta, kas yra lietuviška virtuvė ir kuo ji gali nustebinti pasaulį. Valstiečių valdomi tapsime gurmanais. Gilios maisto kultūros šalimi. Ar ne?
Kol kas valstiečių – maisto gamintojų ir puoselėtojų programoje radau du punktus, susijusius su prigimtine valstiečių misija: a) sukursime palankią administracinę ir mokestinę sistemą sveikam ir vietiniam maistui, b) Įtvirtinsime maisto neišmetimo principą.
Ir tai yra labai, labai, labai nedaug. Taip mažai, jog išnyra klausimas: tie valstiečiai tikrai yra valstiečiai? Ar ne?
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Jurkevičius: Eik, vaike ir kimšk specialiai tau sukurtą siaubo meniu
