Dabar visi kas netingi tapo istorikais: blogiausiu atveju prisimena, ką kalbėjo tėvai ir seneliai, nes viskas buvo palyginti neseniai. Ir patys, žinoma, šio bei to nepamiršome. Vis daugiau aiškumo, kad Vytautas Montvila, Salomėja Nėris ir kiti rimuoto žodžio meistrai – tai sovietinė okupacija per poeziją. Paskui dar buvo „Niekas nenorėjo mirti“ ir kiti filmai – okupaciniai video siužetai – fikcijos. Buvo įvairių daugiau arba mažiau tragiškų okupacijos pavidalų, iškreiptų mąstymo, elgesio, vartojimo formų.
Bet vieną, atrodo, visai pamiršome. Gimusieji šeštajame dešimtmetyje – atsistokite. Jūsų kasdienybėje, namuose, įpročiuose vis dar gyva viena itin atspari okupacijos forma. Ji turi kvapą ir skonį. Kalbu apie virtuvę. Čia mes visi šiek tiek pakolaboravome. Prie pietų stalo.
Galų gale netgi istorikai (tikrieji, ne laisvalaikio skaitinių istorikai) nepasako, kaip ten buvo. Kaip nuo 1940 iki 1941 metų vasaros keitėsi Lietuvos restoranų ir kavinių valgiaraščiai. Pakaks žvilgtelėti į to metų dienraščių puslapius ir bus aišku, kaip gana greitai pasikeitė kino teatrų afišos. King Kongą ir Marlene Dietrich ekranuose gana staigiai pakeitė raudonieji čekistai ir Pavlas Korčiaginas.
Jie galėjo išrasti pasakas apie naują komunistinį rytojų, bet išrasti naujo maisto – ne, šito jie negalėjo.
Kaip buvo keičiamas valstybės racionas, mes tiksliai nežinome: ar buvo nurodymai virtuvės šefams? Ar kažkas tikrino, valė „Metropolio“, „Versalio“, „Konrado“ meniu?
Komisaro Anastazo Mikojano – vienintelio Sovietų Sąjungos supergurmė sugalvota mitybos programa buvo ne šiaip gastronominė idėja. Tai buvo galingas ir įtaigus smegenų plovimo įrankis per skrandį. Per kasdienybę, tris kartus per dieną. Planas buvo toks: tu gali kasdien neskaityti Šolochovo ir Gorkio, bet tu negali nevalgyti. Ką ir kaip valgyti – pasakys komisarai.
Jie galėjo išrasti pasakas apie naują komunistinį rytojų, bet išrasti naujo maisto – ne, šito jie negalėjo.
Užtat pridirbo visokių gastronominių marazmų, pakrikštijo juos „sveika sovietine virtuve“ ir privertė mus taip valgyti. Ir mes taip valgėme. Kita vertus, ką turėjome daryti? Skelbti nacionalinį bado streiką? Atsisakyti „sosiskų“, majonezo „provansalio“, vengriškų žirnelių, saldaus sovietinio šampano Naujųjų proga?
Iš kur mums reikėjo žinoti, kad maltos mėsos kotletas – tai Mikojano išradimas.
Kad tiršto, saldaus vaisių kompoto gėrimas suvalgius kotletą – taip pat jo išradimas.
Kad prancūziškos (saucisson) dešros taps vokiškais viursteliais sovietinio celafono rėmuose.
Kad ledai plombyras bus Maskvoje sugalvota prancūziško atšaldyto kremo su cukruje mirkytais vaisiais ir vyšnių kiršu sovietinė versija, skirta masiniam laižymui prieš kino seansą. Iš kur visa tai reikėjo žinoti?
Mes taip valgėme, nes kitko nebuvo. Kaimietiška sodžių virtuvė buvo sukolchozinta, o miestiečių – suproletarinta. Degtinė – vienintelė oficialiai leidžiama atsipalaidavimo priemonė privalėjo būti su Maskvos vaizdais etiketėje, galbūt todėl iš alkoholio vartojimo kultūros buvo išguiti krištolo grafinai, ir stalo puošmena tapo butelis „Sostinės“. Kad visi žinotų, kokia ta sostinė.
Būtent tada išmokome prieš kiekvieną taurės pakėlimą kažką labai reikšmingo sakyti, daužytis taurėmis ir taip iki šiol darome netgi išvažiavę pailsėti į Šarm el Šeichą, o paskui pykstame, kad mus su kažkuo supainiojo.
Visi mes šiek tiek kolaboravome. Gaminome, valgėme, gyrėme komisaro Mikojano perkramtytą sovietinį maistą. Vieni daugiau, kiti mažiau. Tarkime, lietuviškos dešros buvo tapusios galingu kolaboravimo įrankiu. Jomis kvepėjo traukinio Vilnius – Maskva vagonai.
Netgi tam tikrų Kaukazo patiekalų įsiveržimas į mūsų šventes ir gamtą, masinė mėsos vėrimo ant iešmo isterija yra, matyt, ne kas kita kaip sovietų deklaruotos tautų draugystės pasekmė. Suplanuota ir patvirtinta strategijoje. Žvaigždėtas gruziniškų ir armėniškų „konjakų“ kultas, šių gėrimų statuso ir žinovų sluoksnio formavimas taip pat buvo kažkieno numatytas.
Mes taip valgėme, nes mums taip liepė. Neturėjome kitos išeities? Turbūt. Taip turėjo būti? Ne. Bet taip buvo.
Gimusieji šeštajame dešimtmetyje atsistokite. Ypač tie, kurie šiandien gniaužo kumščius ir sako, kad yra visiškai švarūs, teisūs, nesusiję, išsivalę. Atsistokite ir tie, kurie gimė vėliau, bet sovietinę, iškreiptą, primestą gastronomiją ir požiūrį į maistą iki šiol laiko didžiuliuose „Electrolux“ šaldytuvuose, senose „sveikos sovietinės virtuvės“ receptų knygose, keistuose proletarinės mitybos įpročiuose.
Mes taip valgėme, nes mums taip liepė. Neturėjome kitos išeities? Turbūt. Taip turėjo būti? Ne. Bet taip buvo.
Ir vis tik: tarp nuosprendžio ir laisvės, neapykantos ir meilės, blogos ideologijos ir šiaip ideologijos, tarp juodos spalvos ir baltos spalvos, „daktariškos“ dešros ir normalios dešros buvo trečiasis kelias. Juoko rezistencija. Anekdotai. Jie būtų buvę juokingi, jeigu nebūtų buvę šiek tiek liūdni. Toks, na, juodas sovietinio valgymo humoras.
Monsinjoras Vincas Mincevičius, įtakingo Vatikano kardinolo Samore sekretorius, pasirūpino, kad gūdžiais sovietijos laikais Italijos sostinėje atsirastų piazza Lituania, Lietuvos aikštė. Kiekvienąsyk kai susitikdavome Romoje vesdavo mane į trattoria. Valgydavome, gerdavome vyną, o jis pasakodavo anekdotus. Ryškiai antisovietinius. Stipriai rezistencinius. Sudėjo juos į knygą ir išleido italų kalba. Kai pasiūliau kelioms mūsų leidykloms išleisti lietuviškai šį unikalų sovietinės rezistencijos vadovėlį, leidyklos raukėsi. Nesupras atseit šiuolaikinis lietuvis.
Ko nesupras? Ar šito: Lietuvoje vis sprendžiama mįslė: ilgis – mažiausiai šimtas metrų. Turi daug kojų. Pastebimas visur. Nori mėsos, bet galiausiai pasitenkina bulvėmis. Kas? Atsakymas: žmonių eilė prie sovietinės maisto parduotuvės!
TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Jurkevičius: Kas norėtų mus apginti nuo maisto falsifikatų?
