Tai rodo mini apklausa, kurią atlikau tarp bičiulių. Visi choru: keliauti reikia, negi sėdėsi kiaurus metus vienoje vietoje. Bet iškeliavus tenka ir valgyti. Kažkur. Kažką. Kažkaip ir kažkieno pagamintą. Pernelyg pigų arba kvailai brangų. Kažkokį maistą, kuris gali sugadinti kelionę, sveikatą, pinigus, atostogas.
Aštuoni iš dešimt prisipažino: kol sėdi namuose prie kompo gastronominiai nuotykiai užsienyje atrodo lyg mielas nuotykis. Bus ką papasakoti, instagrame parodyti. Oj bus... Maždaug kas antra arba kas trečia kelioninių reportažų nuotrauka socialiniuose tinkluose – būtent apie tai. Apie tai, kas buvo tos šalies, to miesto restorane ir to restorano lėkštėse bei taurėse.
Anksčiau kelionė buvo kažkas panašaus į Dakaro ralį, įvairialypių pavojų trasą: suges motoras, baigsis degalai, užklups audra, užpuls plėšikai. Dabar šios logistinės grėsmės sumažėjo iki absoliutaus minimumo, iki vėluojančio „Ryanair“ lėktuvo arba aviadispečerių streiko Paryžiuje arba Romoje. Visa kita – nuspėjama, apskaičiuojama, nuobodžiai aišku į priekį. Liko bene vienintelis sunkiau prognozuojamas kelionės aspektas – maistas. Tai, prie ko teks kažkaip prisiderinti. Nustebti. Išgyventi malonumą. Arba atvirkščiai.
Praėjusį rudenį dairiausi po pasaulinę trumų mugę Alboje. Tokia stipriai kvepianti vietelė, kur žmonės vaikšto tarsi normaliame turguje, lyg eitų pirkti svogūnų puskilį, skirtumas tik tas, kad juda kitokie pinigai. Už gramus – šimtai, o už puskilį – tūkstančiai. Ten kalbėjausi su jaunais gurmanais iš Latvijos sostinės. Jie buvo susiraukę, vaikščiojo susiėmę už nosies. „Seniai norėjome suprasti, kas yra baltieji Albos trumai. Atvykome ir supratome: o Dieve, bet juk jie beprotiškai smirdi bezdalais“. Deja, taip. Deja, trumų speficinė aromatų puokštės dalis – sieros vandenilis. Keliaujantys gurmanai iš Latvijos sostinės buvo nusivylę.
Na, ir dar ten buvo kompanija iš Londongrado. Jiems kvapas tiko. Ir kainos tiko. Netiko pateikimas: taurė „Franciacorta“ putojančio, kiaušinienė su užtarkuotais trumais – beveik 100 eurų. Ir visa tai – stovint, prie baro, minioje, triukšme, be minimalių prabangos ženklų derančių superprabangiam maistui? „Kaip sovietiniame gastronome... Kaip taip galima?“ – piktinosi Vuittonais apsidangstę keliautojai.
Pasakyk man, kaip valgai kelionėje ir aš pasakysiu, kas esi. Apsidraudėlis arba avantiūristas. Pirmųjų, deja – žymiai daugiau. Pirmieji turėtų likti namuose. Jiems nereikėtų judintis iš susigulėjusios mitybinės trajektorijos „kvartalo prekybcentris – virtuvė – turgelis – greito maisto užkandinė“. Bet kartą per metus – dažniausiai artėjant vasarai atsitinka tai, kas neturėtų atsitikti – apsidraudėliai kažkodėl nusprendžia išklysti iš savosios tvarkingo maisto trajektorijos, ir pasaulį užlieja pasipiktinimo arba nevilties šūksniai.
Apsidraudėliai stengiasi pasiruošti įvairiems maisto nemalonumams, kurie galėtų nutikti kelionėje. Stengiasi apskaičiuoti riziką, susijusią su pinigais arba su asmeniniais įpročiais. Renkasi viešbučio paketą „viskas įskaičiuota“, bet niekaip nenurimsta, nes ieško ir neranda įvairiuose forumuose atsakymo į klausimą, ar pusryčiams tikrai įskaičiuota kiaušinienė.
Piniginius apsidraudėlius viešbutyje matau iš tolo: pusryčių metu jie suvalgo tokį kiekį dešrelių, daržovių, vaisių, sūrių, kuris užtikrina galimybę nieko nevalgyti iki pat vakaro. Grįždami iš pasivaikščiojimo po svetimą miestą, užsuka į prekybos centrą ir nusiperka kiek įmanoma panašaus maisto į tą, kurį valgo namuose. Viešbučio kambarys tampa namų virtuve: raikoma, tepama, pilstoma. Pigu ir saugu. Tokie apsidraudėliai įsivaizduoja, kad jie iškeliavo. Bet iš tikrųjų jie ir toliau tūno savo schemose, savo „o man skanu“.
Paskui dar yra dietiniai apsidraudėliai. Jų misija – kelionės po svetimą šalį metu išvengti: a) cukraus, b) sočiųjų riebalų, c) neekologiškų produktų, d) natrio chlorido, e) neteisingai skrudintos kavos. Jie vyksta dviese, bet pavymui seka trečiojo keliautojo šėšėlis – asmeninio dietologo. Jis žinute riboja, neleidžia, rekomenduoja. Kad ir nuvažiavai toli, du – tris tūkstančius kilometrų nuo namų, bet lieki pririštas tausojančios, riebalus deginančios, kraujo grupę atitinkančios dietos virvute. Nebandyk nutraukti!
Dietų maniakai kelionės metu lyg ir norėtų trumpam pabėgti, išsivaduoti iš mitybos draudimų gniaužtų, tokia mintis jiems tikrai kyla. Štai žiūriu į vieną ponią: jai patiektas desertas Sardinijos „seados“ – toks tešloje užkeptas karštas pyragaitis su avies pieno „ricotta“, gausiai pagardintas medumi ir cukrumi. Atominė blogų angliavandenių, riebalų, kalorijų bomba. Ponios veide – egzistencinės krizės atspindys. Taip, ji galiausiai suvalgys „seados“, bet vėliau jos laukia žiaurus saviplakos seansas iš serijos „Kokio velnio aš važiavau į tą prakeiktą Sardiniją?“
Dar yra speciali keliautojų – valgytojų kategorija: totalūs apsidraudėliai, žinantys, kad tokie yra ir todėl deklaruojantys, kad tokie nėra. Bet deklaracijos nepadeda, viskas matosi, viskas aišku. Viena garsi, visuose portaluose matoma blondinė daug keliauja ir laikosi taisyklės: „Niekada nevalgyti to, ko nepažįsti“. Vištiena ir daržovės be padažų – tinka. Ryžiai irgi. Visa kita priklauso nenuspėjamos rizikos grupėms. Bet tam tikrus produktus kelionėje reikia, na, – ne tiek valgyti, kiek va – degustuoti. Saugiai. Blondinė važiuoja į Romą ir degustuoja: ledus, makaronus, picą. Naujienų portalai lūžta nuo nuotraukų, kai kas lūžta iš juoko: oho, kokie grandioziniai gastronominiai atradimai. Užtat be rizikos faktoriaus.
O kur dar gurmė – bambekliai? Pati neramiausia keliautojų kategorija, ji nenustygsta, nes nuolat vertina, mintyse rašo balus, Romą lygina su Paryžiumi, Paryžių – su San Sebastijanu, San Sebastijaną su Venecija, Veneciją – su Vilniumi. Paskui – atgaline tvarka. Keliautojai gurmė yra priekabūs kaip mirtis, jų nuolat budintis kritiškas žvilgsnis vertina maisto pateikimą, someljė judesių techniką, ieško higienos trūkumų ir jų visada randa. Ko jie neranda? Teigiamų emocijų. Kelionėse pasitaikančio žavingo, tačiau bambekliams nepriimtino netikėtumų efekto.
Maisto netikėtumai kelionėje tinka keliautojui – avantiūristui. Jis žino, kad anksčiau ar vėliau užsiraus ant netikėtumų. Vengia vištienos, nes tai yra saugaus ir nuobodaus maisto archetipas. Vengia „viskas įskaičiuota“, nes tai yra kultūringo keliautojo prakeiksmas. Kavos šalyje nereikalauja arbatos ir atvirkščiai. Nesipiktina, kad vakarieniauti tenka po šeštos vakaro, nes kultūringos šalys po šeštos juk nevalgo ar ne? Nešniukštinėja virtuvių prieigose ieškodamas trupinių ar kažko, kas primintų kardiochirurgijos operacinę, bet neprimintų virtuvės. Nereikalauja iš jaukios kaimo užeigos „fine dining“ standartų, o „fine dining“ restorane nedūsauja, kad trūksta kaimo užeigos jaukumo. Nepradeda daugiaserijinių palyginimų „pas mus“ – „pas juos“.
Keliautojas avantiūristas džiaugiasi avantiūra – maisto nuotykiu. Ragauja, stebi, stengiasi suprasti, klausinėja, patiria įvairių netikėtumų. Globaliai tvarkingame organizuotos kelionių logistikos pasaulyje – tai vienas didžiausių, stebuklingai išlikusių malonumų.
