Kai vieni rengia pasijodinėjimus žemaitukais iki Juodosios jūros, kiti sprindžiais matuoja, kiek per mėnesį nuslinko Gedimino kalno šlaitai. Vis dėlto tautos būklę nusakantis Lietuvos dydis nėra nei geografinė, nei ekonominė kategorija. Lietuvos mastą apibrėžia mūsų pačių nuostata regėti save liliputų ar guliverių perspektyvoje.
Kai Lietuva matuojama tuo vidiniu žvilgsniu, iškyla šioks toks savimonės paradoksas. Kuo kukliau žmogus apibūdina lietuvių vietą istorijoje ir šiandienos pasaulyje, tuo labiau jo įsivaizdavimas, kaip tvarkyti konkrečią sritį, byloja pasitikėjimą mūsų kultūros bei ūkio tvarumu. Ir priešingai – kuo didesnę, prakilnesnę, senesnę Lietuvą skelbia jos mylėtojas, tuo nykesnės, susitraukusios ir paliegusios tautos vaizdinys kyla išgirdus, ką jis siūlo ir dėl ko gąsčiojasi.
Štai keli pavyzdžiai. XX a. pradžioje, kai lietuviškai kalbantys vilniečiai sudarė kuklią mažumą, kurios elitas tilpo Vileišių namų svetainėje, Lietuvių mokslo draugijos nariai svajojo apie Tautos namus. Juose turėjusios glaustis visos tada dar nebūtos lietuvių mokslo, meno ir visuomeninės įstaigos – biblioteka, teatras, muziejus ir t.t. Būtų gal suprantama, jei mūsų dienomis Tautos namų ant Bufalo kalno idėją gaivintų radikalūs kosmopolitai, kuriems nė motais šimtais skaičiuojamos nacionalinės kultūros institucijos. Priešingai, viename pastate telpančios, vadinasi, nykštukinės lietuviškos veiklos viziją perša tie, kurie prisistato tikraisiais tautinės garbės gynėjais.
Adekvataus europinio mastelio Lietuvai, jos kultūrai nereikia specialiosios globos režimo. Pakanka šeimininkiško pasitikėjimo, kad tik patys atsakome už savo praeities pažinimą, dabarties analizę ir ateities projektus.
Sovietmečiu smetoninis dešimtlitis buvo slepiama šeimos relikvija. Drąsiausi gipsinę, bronziniais dažais nuteptą senojo herbo atlieją laikė sodo namelyje. Tarp šiandien reikalaujančių Lukiškėse pastatyti nebent tirštoje migloje į Vytį panašią ašvienio skulptūrą daugiausia yra sau pačiai gražios, uždaros didvalstybės skelbėjų. Priešingai, dėka tų, kurie regėjo mažos šalies stiprėjimą vien ES kontekste, keturi šimtai milijonų lietuviškų euro monetų visame pasaulyje įtvirtina Vyčio svarbą. Panašiai vieni tiki, kad gimtoji kalba yra gyvybinga dėl trijų milijonų ją kasdien vartojančių lietuvių. O kiti regi vargšelę reanimacijoje, kur jos tęstinumą palaiko tik nuo viruso „w“ sauganti šešiolikos daktarų komisija.
Kam rūpi akademinis gyvenimas, prisimena, koks triukšmas kilo, kai ant Sąjūdžio bangos į Vilniaus universiteto dekanus iškilęs Alfredas Bumblauskas 1990 m. panaikino Lietuvos istorijos katedrą. Pirmą sykį pro-patriotų apšauktas griovėju, jis priekaištus atrėmė teigdamas, kad nuo šiol ne mažo draustinio įnamiai, bet visi fakulteto mokslininkai tyrinės Lietuvos istoriją kaip integralią Europos raidos dalį. Anuomet tautinės istorijos katedras išlaikę aukštosios mokyklos šiandien nebeturi nei Istorijos fakulteto, nei tokios studijų programos, nors šiaip jau vaisingais tyrimais istorikai lenkia kitus Lietuvos humanitarus.
Šį rudenį spauda pagarsino nostalgiško kartėlio skundus esą Vilniaus universitete likviduojamos Lietuvių literatūros, Lietuvių kalbos, Baltistikos katedros. Tai dezinformacija, nes šios katedros lieka, tik jų vadovams nebereiks rūpintis komandiruotėmis ir etatais. Aliarmas sukeltas, kai pertvarkant administravimą nuspręsta nesteigti Lituanistikos instituto... nes visut visi Filologijos fakulteto mokslininkai yra lituanistai. Jie tiria lituanistikai svarbius dalykus, tiesa, kai kurie labiau pasitelkia kitas kalbas ir literatūras. Net ispanė iš Ispanijos dėstanti čia ispanų kalbą dr. Carmen Caro Dugo yra lituanistė – argi kas prieštarautų, jog taip tinka vadinti Donelaičio ir Baranausko vertėją? Tad vieniems baisu peržengti sovietmečiu plyšyje užsibarikadavusios grupelės ribas, o kiti regi lituanistikos mokslą kaip plačios aprėpties, tarptautinius tyrimus skrodžiančią sritį.
Net visą „būtosios didybės“ šalį paskelbus gamtos, architektūros ar tautos rezervatu (būtent tokia yra dalies gamtosaugininkų, paveldosaugininkų bei humanitarų utopija), ji ir mūsų pačių, ir pašaliečių akyse traukte susitrauktų, sumažėtų. Nes rezervatai visuomet riboti. Adekvataus europinio mastelio Lietuvai, jos kultūrai nereikia specialiosios globos režimo. Pakanka šeimininkiško pasitikėjimo, kad tik patys atsakome už savo praeities pažinimą, dabarties analizę ir ateities projektus.
TAIP PAT SKAITYKITE: Prof. Paulius Subačius: kiekvienas žmogus turėtų savęs paklausti, ar jis nori dalyvauti istorijoje
