Esminis gatvių pertvarkymo tikslas – kuo daugiau žmonių sugrūsti į viešąjį transportą. Kolega neseniai atliko eksperimentą – autobusu iš Pilaitės važiavo į Saulėtekį. Birželio gale šią kelionę pavyko atlikti per 49 minutes, liepos pradžioje, pasinaudojant nauju atsiradusiu greituoju autobusu – per 36. Vilniaus savivaldybės skaičiavimai pavasarį – atitinkamai 54 ir 45 minutės. Ar birželį, ar liepą, ar gruodį tą patį atstumą automobiliu įveikti neužtruks 20 minučių, o ir eiti nuo stotelės iki kelionės tikslo puskilometrio nereikės. Tuo pačiu nereikės vasarą kaisti, žiemą – šalti.
Automobilis Vilniuje vis dar yra vienareikšmiškai patogiausia susisiekimo priemonė. Šis miestas tiesiog per didelis (plotu) ir per mažas (gyventojų skaičiumi), kad dauguma žmonių naudotųsi viešuoju transportu ir atsisakytų nuosavo automobilio. Be to, transporto priemonės išlaikymas Lietuvoje yra labai pigus – netikintys, patikrinkite civilinio draudimo, techninių apžiūrų kainas užsienio valstybėse. Daug kur šios paslaugos kainuoja dvigubai trigubai daugiau.
Jeigu tai dar neįtikino, devyniose iš dešimties Europos Sąjungos valstybių egzistuoja mokesčiai už kelius lengvajam transportui arba automobilio mokestis už tai, kad jį turi – nei tokio, nei tokio Lietuvoje taip pat nėra. Tad šalies, kurios įstatymai sukurti taip, kad kiekvienas gyventojas turėtų po automobilį, sostinė nori padaryti atvirkščiai ir visus išsodinti į autobusus.
Švelniai tariant, keista. Kita vertus, jeigu tikslas bus pasiektas ir išties daug žmonių atsisakys automobilio bei persės į viešąjį transportą, beliks draugiškai paploti atsistojus prie Vilniaus savivaldybės. Tačiau šiandien viešasis transportas vis dar yra nepatogus, lėtas ir pilnas smirdinčių asocialių asmenų.
Kas gyvens Jeruzalėje?
Didžiausia man iškilusi dilema po naujausio autobusų juostų prikeverzojimo – kas liks iš Kalvarijų gatvės. Šiandien, važiuojant nuo Ozo iki Žalgirio g., visa Kalvarijų g. turi vieną autobusų juostą ir vieną, skirtą automobiliams. Keistas dalykas yra tai, kad į kairę sukančių automobilių apvažiuoti dešine puse negalima – turi sustoti už jų ir laukti minutę. Nes autobusų juosta atskirta ištisine linija. Kiek žmonių laikosi šio žymėjimo? Ironiškas klausimas ir dar ironiškesnis būtų atsakymas.
Vis tik čia – dar niekis. Tramvajus – šitas daiktas kelia daugiau klausimų nei atsakymų. Jau patvirtinta, kad Vilnius po kelerių metų turės tokią viešojo transporto priemonę ir pagrindinė jo linija turėtų eiti... Kalvarijų gatve. Ir užimti dvi eismo juostas. Pridėkime dvi viešajam transportui ir suma išeina tokia, kad srauniausia Kalvarijų arterijos dalis lieka be automobilių.
Tramvajus – šitas daiktas kelia daugiau klausimų nei atsakymų.
Platinama Geležinio Vilko gatvė, statomi nauji viadukai? Šito Vilniaus savivaldybės planuose nėra. Užjaučiu Jeruzalės, Santariškių ir kitų šiaurinės miesto pusės rajonų gyventojus. Susisiekimas Lazdynuose, Karoliniškėse ar Pilaitėje gerėja dėl statomo aplinkkelio, o prieš tai minėtuose rajonuose drastiškai blogėja. Šiandien iš Lazdynėlių iki centro kelionė automobiliu devintą ryto trunka 15 minučių, kelionėje iš Jeruzalės reiktų užtrukti dvigubai ilgiau. Aštuntą valandą laikas būtų atitinkamai 30 ir 60 min., nors kilometrų važiuoti – tiek pat.
Išvada paprasta – Jeruzalėje gyvens tie, kam nereikia automobilių. Kam nereikia vežioti vaikų į darželius, keliauti į darbą ne miesto centre ar vykti į parduotuvę.
Situacija keista – naudojantis viešuoju transportu, vien minėtoms kelionėms pirmyn-atgal reikėtų užtrukti kokias keturias valandas. Važiuoti automobiliu taip pat sudėtinga, nes visa Geležinio Vilko g. kiaurą parą pilna automobilių nuo pat Santariškių iki centro. Kalvarijų g. rezervuota tramvajui ir autobusams, o aplinkkelis vis dar statomas ir baigsis ties Pašilaičiais. Ir tai – jau 2016-ųjų vizija, kilusi ne šio teksto autoriaus galvoje, o gimusi dangoraižyje Konstitucijos pr. 3.
