Faktas toks: kad ir kiek bebūtų dienų be automobilio, žmonės Lietuvoje jų neatsisakys. Pasiūlykit Tauragės priemiestyje gyvenančiam pusamžiam vyrui į darbą keliauti dviračiu, ir prieš akis išvysite špygą. Pasiūlykit tą patį panevėžiečiui, ir jo kumštį išvysite iš labai arti.
Lietuvoje iš esmės niekas nepasikeistų, jeigu dalis žmonių kelionei į darbą pasirinktų ne automobilį, o kitą transporto rūšį. Oro tarša? Jos čia labai maža. Eismo spūstys? Jos egzistuoja tik Vilniuje, tačiau ir jų paprasta išvengti pastumiant kelionės laiką pusvalandžiu į vieną ar kitą pusę.
Kol automobilio išlaikymo kaina nenusvers jo suteikiamo patogumo, tol žmonės važinės nuosavu transportu
Kol automobilio išlaikymo kaina nenusvers jo suteikiamo patogumo, tol žmonės važinės nuosavu transportu. Tai – aksioma, kuri egzistuoja visame pasaulyje. Ją spręsti diena be automobilio padeda tiek pat, kiek rūkančiųjų žmonių skaičių sumažina diena be cigaretės.
Ši aksioma sprendžiama dviem būdais – vienas susiformuoja savaime, kai viešuoju transportu ar dviračiu pasiekti kelionės tikslą yra greičiau nei automobiliu, antrame įsikiša valdžia ir padaro, kad automobilį turėti būtų brangu.
Pavyzdžiai? Prašom. Tokijuje į eismo spūstį patenki dar neišvažiavęs iš stovėjimo aikštelės, tad važiuoti metro yra greitesnis kelionės būdas. Ta pati situacija – daugumoje didesnių Japonijos ir Pietryčių Azijos miestų, kurių piliečiai, atvykę į Europą, stebisi švariu oru, žaluma, žemais pastatais ir nedideliu žmonių kiekiu, kurių nė vienas neužsimaukšlinęs medžiaginio antsnukio.
Švedijoje įvažiavimas į didesnių miestų centrus mokamas – Geteborge vienkartinis įlindimas automobiliu į centrinę miesto dalį kainuoja apie 5 litus, Stokholme – aštuonis. Paryžiuje į senamiestį vasarą vieną dieną įvažiuoti buvo galima automobiliams, kurių valstybinių numerių pirmas skaičius lyginis, kitą dieną – tiems, kurių nelyginis. Taline viešasis transportas – nemokamas, o Norvegijoje elektromobilis „Nissan Leaf“ dėl mokesčių lengvatų kainuoja tiek pat, kiek „Volkswagen Golf“, nors Lietuvoje jis – dvigubai brangesnis.
Visose Vakarų Europos valstybėse egzistuoja kelių arba ekologijos mokesčiai, priklausantys nuo automobilio amžiaus ar jo išmetamų teršalų kiekio. Vertėtų pridėti, kad Lietuva yra praktiškai vienintelė Europos Sąjungos valstybė, neturinti jokių su automobilių turėjimu ir važiavimu susijusių papildomų mokesčių.
Lietuva yra praktiškai vienintelė Europos Sąjungos valstybė, neturinti jokių su automobilių turėjimu ir važiavimu susijusių papildomų mokesčių
Seime ne kartą buvo kalbėta apie įvairius automobilio mokesčius, tačiau jie buvo grindžiami kvailais argumentais (automobilio mokestis skiriamas kompensuoti pensijas) arba pats mokestis buvo kvailas (pvz., automobilio „prabangos mokestis“, kuris skaičiuojamas pagal variklio galingumą), tad nė vienas jų nebuvo patvirtintas.
Prieš kelerius metus Vilniuje sklandė idėja apmokestinti įvažiavimą į senamiestį, tačiau ir ji numirė, nors buvo visai logiška.
Vienkartinis mokestis – 5 Lt, „mėnesinis abonementas“ – 100 Lt. Jeigu gyveni senamiestyje – susimoki už tai, kad po tavo langais važinėtų mažiau automobilių. Jeigu atvažiavai pavakarieniauti ir nenori mokėti – palieki automobilį toliau ir išsitrauki iš bagažinės riedlentę, eini pėstute, griebi oranžinį dviratį ar lipi į senamiesčio autobusą.
Tokio mokesčio minusų praktiškai nėra – surenkami pinigai tikrai atpirktų administracinius kaštus, o 90 proc. miesto gyventojų tuo netgi džiaugtųsi. Tik artėja savivaldybių rinkimai, tad dalies visuomenės neigiamą reakciją galinčių sukelti sprendimų dabar nereikėtų tikėtis. O dar vieno šūvio sau į galvą su „automobilių mokesčiu pagal ratlankių dydį“ iki 2016-ųjų galime sulaukti.
