1. Rekordinis dalyvių skaičius
Pirmosiose eitynėse dalyvių buvo mažiau nei juos saugojusių pareigūnų. Ką jau kalbėti apie minias švilpiančių ir dūmų užtaisus mėtančių žiūrovų. Šiemet leidimas gautas tūkstančio žmonių eitynėms ir šis skaičius buvo pasiektas.
Prie eisenos noriai jungėsi ne tik seksualinių mažumų atstovai. Gedimino prospektu žygiavo žinomi visuomenės veikėjai, įvairių organizacijų atstovai, ambasadų darbuotojai, politinių partijų atstovai. Dalyvių gretas stipriai praplėtė ir didelis svečių iš užsienio būrys.
2. Apsieita be rimtų incidentų
Nors ši eisena vyksta rinkimų laikotarpiu, šį kartą joje nebuvo nei policininkų nešamo Petro Gražulio, nei skustagalvių būrį atsivedusio Juliaus Pankos.
P.Gražulis 15min iš karto pranešė, kad svarsto eiseną tiesiog ignoruoti. Nors galiausiai jis pasirodė Lukiškių aikštėje ir pasakė keletą griežtesnių frazių, jokių rimtesnių veiksmų nesiėmė.
Galima tik priminti, jog ir pirmųjų, ir antrųjų eitynių metu P.Gražulis buvo sulaikytas. Pirmą kartą kai su Kazimieru Uoka per aptvarus šoko į policininkų glėbį patys. Antrą kartą P.Gražulis nepakluso policininkų reikalavimams ir tiesiog buvo išneštas.
J.Panka šį kartą taip pat nusprendė renginį ignoruoti paaiškinęs, kad protestai tik stiprina dėmesį tokioms eitynėms, bei paraginęs kovoti su liberalizmu, o ne seksualinėmis mažumomis.
Vilniuje pasirodė tik saujelė Kauno marginalų, kurie aiškiai jautėsi nejaukiai. Stanislovas Buškevičius su plakatu į Lukiškių aikštę atėjo pirmasis ir labai nustebo, kad eitynės prasidės valandą vėliau, nei jis manė. Laiką jis praleido pozuodamas nuotraukoms su eisenos dalyviais.
Apie Vytautą Šustauską ir panašaus plauko veikėjų būrelį, kurių kiekvieną šūksnį lydėjo rusiškų keiksmažodžių lavina, nėra ką ir kalbėti.
Kur kas daugiau žmonių šypsojosi ir sveikino eisenos dalyvius aiškiai parodydami, kad Lietuva nėra homofobinė šalis ir požiūris labai greitai keičiasi.
3. Baimės kupini politikai
Tai bene didžiausia staigmena. Eisenoje ėjo vos keli Lietuvos parlamentarai. Nors eisenos priekyje žygiavo dvi Švedijos ministrės ir Europos Parlamento pirmininko pavaduotoja, nė vienas iš Lietuvos vyriausybės narių to padaryti neišdrįso.
Čia labiausiai norisi paklausti premjero ir Lietuvos socialdemokratų lyderio Algirdo Butkevičiaus, ar jis nejaučia gėdos, kai tokio rango kitų šalių politikai, dalis kurių taip pat priklauso socialdemokratinėms partijoms, specialiai atvyksta į mūsų šalį valandą pažygiuoti Gedimino prospektu, o jis tam neranda laiko, o tiksliau. noro? Kaip jis atrodo Vakarų politikų akyse?
Toks pats klausimas Vilniaus merui Remigijui Šimašiui, kurį internete jau „trolina“ konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis. Taip, dukros gimtadienis yra svarbu, tačiau nerasti kelių valandų dalyvauti tokiame renginyje, kai tavo partija bene aiškiausiai pasisako už partnerystės įteisinimą homoseksualiems asmenims, yra nesuprantama.
Tiksliau, visi puikiai supranta, kad artėjančių rinkimų fone sostinės meras ir kiti žinomi liberalai tiesiog išsigando tokio viešumo, todėl į eiseną delegavo vienintelę parlamentarę Dalią Kuodytę bei dar būrelį mažiau žinomų asmenų.
Ar tokių baimių apimti žmonės gali kovoti už laisvę ir liberalias vertybes? Ar tokius renginius ignoruojantis meras gali kurti modernaus politiko įvaizdį? Kiekvienas rinkėjas į šiuos klausimus atsakys sau pats.
„Baltic pride“ dalyvavo konservatorius Mykolas Majauskas. Tiesa, eitynėse jis nėjo, tačiau Lukiškių aikštėje pasirodė ir su dalyviais pabendravo prieš eisenai pajudant. Tuo tarpu partijos lyderis G.Landsbergis nepasirodė, nors socialiniame tinkle „Facebook“ nepraleido progos užminti ant politinio konkurento nuospaudos parašydamas:
„Išaušo „ta“ diena Vilniuje. Nuvilnijo, nušurmuliavo „tas“ paradas. O aš džiaugiuosi, kad Lietuva šiandieną pasitiko kitaip. Kur kas pagarbiau negu anksčiau. Oriai, taip, kaip ir priklauso vakarietiškai valstybei. Kas norėjo, tas dalyvavo, naudodamasis teisėmis, užtikrintomis Konstitucijoje.
O kas nenorėjo – turėjo teisę ignoruoti veiksmą Gedimino prospekte ir, pavyzdžiui, švęsti kieno nors gimtadienį.“
Beje, netikėtas buvo ir su „Drąsos keliu“ į Seimą patekusio parlamentaro Vytauto Matulevičiaus dalyvavimas bei pareiškimas, kad homoseksualių asmenų partnerystė turi būti įteisinta, o jų apsisprendimas turi būti gerbiamas.
4. Profesionalus policijos darbas
Žurnalistai prisimena pirmąsias eitynes ir specialų instruktažą prieš jas. Tada žiniasklaidos atstovams buvo dalinamos specialios liemenės, o darbo sąlygos priminė mūšio lauką.
Situacija pasikeitė iš esmės ir tai didele dalimi lėmė profesionalus pareigūnų darbas. Pirmą kartą teko matyti tiek daug „Dialogo grupės“ pareigūnų. Tai žmonės, kurie neturi ginklo, tačiau turi skiriamuosius ženklus ir pirmi įsikiša pamatę pavojingą situaciją stengdamiesi nuraminti aistras.
Taip pat su dalyviais žygiavo nemažai neuniformuotų pareigūnų. Šį kartą nebereikėjo tvoromis atitverti eisenos dalyvių, o kiaušinius mėtyti pasiruošę arba prie žmonių besikabinėjantys neblaivūs provokatoriai buvo greitai išvedami iš renginio vietos. Tokių užfiksuoti šeši.
5. Itin korektiškas eitynių dalyvių elgesys
Kai tau šaukia „Py...i“ ir rodo vidurinius pirštus, mandagiai reaguoti sudėtinga. Šį kartą tokių šaukiančių buvo vos vienas kitas, o eisenos dalyviai į tai reagavo šypsenomis.
Niekam primygtinai nebuvo brukami lankstinukai ar vėliavėlės, eisenoje buvo žmonių su vaikais, akies nerėžė jokie itin atviri rūbai ar provokuojantis elgesys, renginio dalyviai maloniai bendravo ir su žurnalistais, ir su renginio stebėtojais. Net į mikrofoną besispjaudantis pilietis, kuriam labai rūpėjo kuo greičiau išstoti iš ES ir NATO, niekam nuotaikos nesugadino.
Tiesiog būtina paklausyti iš Rusijos atvykusių aktyvistų pasakojimų ir pagalvoti, kokioje šalyje mes norime gyventi? Tokioje kaip JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, Vokietija ar Švedija, kur gerbiamos žmogaus teisės? Ar tokioje kaip Rusija arba ISIS, kur už Orlando aukoms padėtą puokštę prie JAV ambasados būsi suimtas arba už įtarimus homoseksualumu tiesiog nužudytas?
Geras jausmas apima, kai iš minios atėjęs vaikinas spaudžia ranką Ugandos gėjui ir sako: „Tu esi labai drąsus!“
Tada supranti, kad mes nesame nei Rusija, nei Uganda ir mus tokiomis šalimis paversti norinčių žmonių skaičius vis mažėja.
