Skirmantas Malinauskas: Penkiasdešimt pilkų atspalvių

Spaudoje, interneto portaluose ar televizijos kanaluose galime rasti daugybę temų, tačiau apie tai, kaip veikia žiniasklaidos mechanizmai ir kas priverčia suktis jų dantračius, informacijos nėra daug. Tai tarsi brangaus restorano virtuvė, kuri saugoma nuo lankytojų akių, kad tik nesugadintų jiems gardžios vakarienės įspūdžio plaunamų indų vaizdais. O be reikalo.

Kaip išmokome skaityti parduotuvių lentynose gulinčių produktų etiketes ir supratome, kad skanu ne visada yra sveika, taip, manau, reikėtų mokytis vertinti ir gaunamą informaciją. Tiesa, tokiu atveju turėtume ieškoti ne natrio glutomatą maisto produktuose žyminčio simbolio E621, o užsakymo numerių, reklamos ženkliukų ar kitų finansavimo šaltinių nuorodų, dažnai bylojančių apie abejotiną informacijos objektyvumą.

Pilkoji kardinolė

D.Kutraitė-Giedraitienė į premjero patarėjos kėdę persėdo tiesiai iš ryšių su visuomene agentūros „Strateginių komunikacijų centras“ (SKC) direktorės ir akcininkės kėdės.

Lietuvos ryšių su visuomene rinkoje sukasi itin daug valstybės pinigų. Dauguma lėšų atkeliauja iš ES. Iš jų maitinasi ryšių su visuomene agentūros ir žiniasklaida. Tai būtų gera žinia tiek verslui, tiek vartotojams, jeigu ne vienas „bet“. Ir čia mes susiduriame su ta pilkųjų atspalvių palete, kuri Lietuvoje atsiskleidžia ne prasčiau nei garsiame E.L.James romane.

Kaip kiekvienai istorijai, šiai reikia pagrindinių personažų, konflikto ir siužetinės linijos. Pagrindinė šio komentaro veikėja – žurnalistė, viešųjų ryšių specialistė Dalia Kutraitė-Giedraitienė, didelę patirtį turinti profesionalė, šiuo metu dirbanti premjero Algirdo Butkevičiaus patarėja visuomenės švietimo programų kūrimo ir viešinimo klausimais.

D.Kutraitė-Giedraitienė yra ir kelių viešųjų įstaigų steigėja, iš kurių bent viena iki šiol sėkmingai dalyvauja valstybės skelbiamuose viešinimo konkursuose. Be to, ji į premjero patarėjos kėdę persėdo tiesiai iš ryšių su visuomene agentūros „Strateginių komunikacijų centras“ (SKC) direktorės ir akcininkės kėdės.

Dalia Kutraitė-Giedraitienė/15min.lt nuotr.

Savo sprendimą trauktis ir turimų bendrovės akcijų pardavimą D.Kutraitė-Giedraitienė aiškino noru daugiau laiko skirti pedagoginei veiklai. Tuo tarpu jos verslo partneris Raimundas Daubaras įmonės ateitį žiniasklaidai komentavo taip: „Šiuo metu ryšių su visuomene rinka, mano manymu, yra šiek tiek iškreipta – du trečdalius klientų sudaro valstybinio sektoriaus atstovai, kurie suformuoja tam tikrus reikalavimus ir agentūros siekia juos įgyvendinti, neatsižvelgdamos į kokybės veiksnius.“

Tiksliai pasakyta. Rinka iškreipta. Valstybė dominuoja, o politikų ir juos aptarnaujančių klerkų sprendimai neretai kelia daug klausimų. Tačiau vargu ar SKC gali dėl to skųstis. Ryšių su visuomene agentūrų asociacijos duomenimis, būtent ši bendrovė 2012 m. augo greičiausiai savo apyvartą padidinusi 154 proc. – iki 2,8 mln. litų. Galime tik spėlioti, kiek prie šios sėkmės prisidėjo faktas, kad šios ryšių su visuomene agentūros, tuo metu dar vadovaujamos D.Kutraitės-Giedraitienės, paslaugomis per rinkimus aktyviai naudojosi Lietuvos socialdemokratų partija. Kalbinti šios srities specialistai nurodė, kad tokie apyvartos šuoliai sunkiai įmanomi be didelių valstybės užsakymų, nes privatus verslas papildomų pinigų savo įvaizdžio formavimui skirti dar nėra pajėgus.

Pelno nesiekia

SKC ir VŠĮ „Socialiniai partneriai“ sieja ne tik D.Kutraitės-Giedraitienės asmuo, bet ir bendri klientai, tarp kurių yra Lietuvos socialdemokratų partija ir Vidaus reikalų ministerija.

Tačiau SKC ne vienintelė su ministro pirmininko patarėja siejama įmonė, galinti pasidžiaugti puikiais finansiniais rezultatais ir ministerijų bei valstybės įmonių užsakymais. D.Kutraitė-Giedraitienė yra ir VšĮ „Socialiniai partneriai“ steigėja. Susisiekęs su šios įmonės direktoriumi Mantu Krasausku, išgirdau prašymą kreiptis raštu. Kreipiausi. Gavau atsakymą, kad dabartinė premjero patarėja viešinimo klausimais yra šios įmonės steigėja, tačiau tai „Socialiniams partneriams“ valstybės rengiamuose konkursuose dalyvauti netrukdo, nes D.Kutraitė-Giedraitienė įmonės veikloje nedalyvauja, vyriausybės vadovui ji patarinėja su VšĮ „Socialiniai partneriai“ veikla nesusijusiais klausimais, o ir pati įstaiga yra ne pelno siekianti organizacija.

Tiesa, per tą nepelno siekiančią organizaciją keliauja nemaži pinigai. Viešųjų pirkimų tarnybos duomenimis, nuo 2010 m. vien valstybės pirkimų „Socialiniai partneriai“ laimėjo už 1,7 mln. litų. Nurodoma, kad 1,5 mln. litų gauta neskelbiamų pirkimų keliu.

2007 m. abu VšĮ „Socialinių partnerių“ steigėjai dirbo jau minėtoje SKC. D.Kutraitė-Giedraitienė vadovavo, o M.Krasauskas ėjo projektų direktoriaus pareigas. „Socialiniai partneriai“ ir SKC valstybės skelbiamuose viešinimo konkursuose yra dalyvavę kartu su bendrais projektais, tačiau M.Krasauskas savo atsakyme pabrėžė, kad tai dvi nesusijusios įmonės.

SKC ir „Socialinius partnerius“ sieja ne tik D.Kutraitės-Giedraitienės asmuo, bet ir bendri klientai, tarp kurių yra Lietuvos socialdemokratų partija ir Vidaus reikalų ministerija. Ne pelno siekianti organizacija dirba ir su kitomis valstybinėmis įmonėmis, pavyzdžiui, „Regitra“.

Moka valstybė

Dar vienas šios VšĮ partneris – portalas delfi.lt, kartu su kuriuo įmonė įgyvendina projektą sociumas.lt. Delfi.lt nurodo, jog projektas remiamas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei ES lėšomis.

Dabar pereikime prie kito pilkos spalvos atspalvio, o tam, kad jį suvoktume, turime matyti bendrą vaizdą, juolab kad esu suinteresuotas asmuo, dirbantis konkuruojančioje žiniasklaidos priemonėje. Kritiškai rašyti apie konkurentą taip pat yra pilkoji zona, todėl drąsiai abejokite šio teksto objektyvumu ir blaiviai vertinkite mano teiginius.

Valstybės, tai yra visų mūsų pinigais finansuojamas projektas yra privataus portalo rubrika, skirta tiems, kurie domisi socialinėmis problemomis, socialiniu gyvenimu, inovatyviomis verslo idėjomis – beveik mano, kaip verslo žurnalisto, temų sąrašas. Tiesa, už mano tekstus analogiškomis temomis darbdavys pinigų iš ministerijų negauna.

Turiu pasakyti, jog VšĮ „Socialiniai partneriai“ bendradarbiauja ir su portalu 15min.lt. Bendrų projektų suma siekia 100 tūkst. litų, todėl tai gali būti pats brangiausias mano kada nors parašytas tekstas, jei po jo ryšių su visuomene agentūra nuspręstų keisti savo finansinių srautų kryptį.

Milijoninis užsakymas

Norėdamas kovoti dėl auditorijos turi būti greitesnis, tikslesnis, įdomesnis. Arba gali užsitikrinti valstybės finansavimą ir savo darbo kaštus padengti bet kokiu atveju.

Tačiau grįžkime į šių dienų aktualijas. Pirmadienį palaidotas Pakistane teroristų nužudytas alpinistas Ernestas Markšaitis. Šią istoriją sekė visos žiniasklaidos priemonės, godžiai konkuruodamos dėl kiekvieno informacijos trupinio. Ir vargu ar dėl to galima pykti. Rinka diktuoja, jog norėdamas kovoti dėl auditorijos turi būti greitesnis, tikslesnis, įdomesnis.

Arba gali užsitikrinti valstybės finansavimą ir savo darbo kaštus padengti bet kokiu atveju. Jokiu būdu nesakau, jog delfi.lt šią istoriją aprašė prasčiau nei kiti. Anaiptol. Tačiau į akis krenta kita aplinkybė. Visi su Lietuvos alpinisto mirtimi susiję tekstai buvo pažymėti mažu žalios spalvos simboliu ir sudėti delfi.lt rubrikoje grynas.lt.

Dėl žodžio „nemokamas“ drįsčiau pasiginčyti, nes šis projektas, kaip ir minėtas sociumas.lt, finansuojamas biudžeto ir ES lėšomis, tai yra iš tų pačių mokesčius mokančių skaitytojų kišenių. Jo kaina – 3,4 mln. litų, kuriuos delfi.lt gavo laimėjusi Aplinkos ministerijos konkursą. Tiesa, tame pačiame konkurse dalyvavo ir kiti didieji Lietuvos portalai. Daugiau nei perpus mažesnę kainą už viešinimo paslaugas ministerijai pasiūliusi 15min.lt komisijos nesudomino.

Tekstai apie gamtą gali būti ne tik įdomūs, bet ir labai pelningi/15min.lt nuotr.

Iškreipia rinką

Konkursą laimėjęs portalas ministerijai įsipareigojo parengti tam tikrą informacinių vienetų skaičių aplinkosaugos tema. Paprastai kalbant, tai teminė komercinio portalo rubrika, gaunanti finansavimą iš valstybės, už tai, kad rašo tai, ką nusprendžia patys redaktoriai ar žurnalistai. Svajonių pasiūlymas bet kuriai žiniasklaidos priemonei.

Toks valstybės skiriamas „dopingas" iškraipo žiniasklaidos rinką ir pažeidžia sąžiningos konkurencijos principus.

Nesu prieš komercines rubrikas. 15min.lt jų tai pat yra, tačiau straipsnių atsiradimo principas, kai už įdėtą nuorodą į youtube.com vaizdelį su čiaudėjančia panda pasirinktam komerciniam portalui mokami nemaži biudžeto pinigai, man atrodo ydingas. Jau vien dėl to, kad tekstai, kuriuos vieni pateikia už dyką, kitiems apmokami iš dalies ir mano sumokėtų mokesčių pinigais. Jau nekalbant apie milžinišką žiniasklaidos rinkos iškraipymą, kurį sukuria toks valstybinis „dopingas“.

VPT duomenimis, nuo 2010 m. delfi.lt valstybės užsakymų laimėjo už 4,1 mln. litų. 15min.lt per tą patį laikotarpį gavo 70 tūkst. litų – Užsienio reikalų ministerijos paramą savo angliškai rubrikai. Portalų lankomumas skiriasi keliasdešimt procentų, o tiesiogiai gautų valstybės užsakymų suma – 60 kartų.

Kiekvienai istorijai reikia atomazgos, tačiau čia jos nebus. Regis, nėra normalu, kad vyriausybės vadovui viešinimo klausimais patarinėja asmuo, susijęs su ministerijų konkursuose dalyvaujančiomis įmonėmis. Rinkos dalyviai įsitikinę, kad tai labai dviprasmiška situacija. Tačiau pabendravęs su Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos atstovu Tomu Čaplinsku sužinojau, kad visuomeninis ministro pirmininko patarėjas nėra valstybės tarnautojas ir galimų jo interesų konfliktų komisija nenagrinėtų. Skeptiškai situaciją įvertino ir kalbinti teisininkai, jie tikino, jog įrodyti faktinį asmens ryšį su jo paties įsteigta įmone nėra taip paprasta. Čia posakio „vieša paslaptis“ nepakanka. Neabejoju, kad visi konkursai vyksta laikantis įstatymų, kurie šiuo metu leidžia rinktis ne pagal pasiūlymo kainą, o pagal ekonominio naudingumo principą. Platesnis jo naudojimas šiuo metu įnirtingai stumiamas valdančiosios daugumos ir kelių verslo konfederacijų, tačiau kelia daug abejonių su korupcija kovojančioms organizacijoms. Kol kas viskas nors ir pilka, bet teisėta. Kol kas.