Kodėl? Todėl, kad Kaunas nėra antroji ir nebėra netgi laikinoji Lietuvos sostinė. Konstitucija aiškiai ir nedviprasmiškai įvardiją vieną vienintelę mūsų valstybės sostinę – Vilnių. O valstybės sostinė – tai miestas, kuriame reziduoja aukščiausioji centrinė tos valstybės valdžia. Kitur (regionuose arba provincijose) būna tik centrinės valdžios vietininkai.
Žinoma, apsidairę gilias tradicijas turinčioje senojoje Europoje rastume bent keletą atvejų, kuomet centrinės valdžios institucijos įsikūrę visai ne sostinėje: taip yra Čekijoje (Brno įsikūrę aukštieji teismai), taip yra Estijoje (Tartu įsikūrusi Mokslo ir tyrimų ministerija bei Aukščiausiasis teismas), taip yra Nyderlanduose (ten nominali sostinė Amsterdamas atlieka tik simbolinį vaidmenį kai joje prisaikdinamas monarchas, o faktinė sostinė yra Haga), taip yra Vokietijoje (po susivienijimo Berlynui vėl tapus valstybės sostine, dalis ministerijų liko Bonoje, o Konstitucinis Teismas – Karlsrūhėje; kita vertus, Berlynas nėra sena sostinė, nes ir Vokietijos žemės į vieną darinį susijungė tik mažiau nei prieš pusantro šimto metų). Tačiau tai būtų bemaž viskas, tad, kaip sakoma, šios „išimtys tik patvirtina taisyklę“.
Lietuvos situacija gerokai specifiškesnė.
Toli gražu ne kiekvienos valstybės sostinė įrašyta į Konstitucijos tekstą. Tuo tarpu Lietuvoje yra įrašyta. Dar daugiau. Jokios kitos valstybės Konstitucija sostinės (kaip nacionalinio simbolio) neiškelia ir nesureikšmina labiau nei mūsiškė. Visų pirma, Vilnių sostine įvardijančiame Konstitucijos 17 str. nesitenkinama sostinės statuso priskyrimu šiam miestui, o tai daroma itin pabrėžtinai ir su akivaizdžia pompastika: „Lietuvos valstybės sostinė yra Vilniaus miestas – ilgaamžė istorinė Lietuvos sostinė“.
Antra, ši nuostata yra Konstitucijos I skirsnyje – tame pačiame, kuriame įtvirtinti fundamentaliausi valstybingumo elementai bei simboliai ir kurį pakeisti galima tik visai Tautai balsuojant referendume! Seimas keisti šių nuostatų turinį yra bejėgis.
Jokios kitos valstybės Konstitucija sostinės (kaip nacionalinio simbolio) neiškelia ir nesureikšmina labiau nei mūsiškė.
Prisiminus, kad dėl tarpukario patirties Vilniaus klausimas Lietuvai iki šiol tebėra pakankamai jautrus ir skausmingas, bet kokios grėsmės sostinės statusui sukėlimas natūraliai kelia ir didesnį atsargumą.
Taigi, reziumuojam: istorines tradicijas turinčiose senosiose sostinėse kaip taisyklė reziduoja visos centrinės tos valstybės valdžios institucijos, Lietuvos Konstitucija simbolinę Vilniaus kaip sostinės reikšmę akcentuoja netgi dukart ypatingai, o Vilniaus statuso klausimas mūsų istorinėje atmintyje yra jautrus. Taigi, ar tikrai tokios jau rožinės šios valdžios sprendimo perspektyvos atlaikyti konstitucingumo patikrą?
Ir dar. Jei žemės ūkio ministro įgarsintas siekis stiprinti Lietuvos regionus išties autentiškas ir būdingas visai valstiečių-žaliųjų frakcijai Seime bei jos deleguotiems Vyriausybės nariams (o ir kitiems iniciatyvos rėmėjams), yra daug paprastesnis ir visu šimtu procentų teisėtas, Konstitucijos nepažeidžiantis valdžios perkėlimo į regionus kelias (tiesą sakant, netgi susijęs su įsisenėjusio Konstitucijos pažeidimo ištaisymu).
Konstitucijos 123 str. nustato, kad „Aukštesniuosiuose administraciniuose vienetuose įstatymo nustatyta tvarka valdymą organizuoja Vyriausybė“, tik štai jau devinti metai apskričių viršininkų administracijos panaikintos ir, pažeidžiant Konstituciją (juk „organizuoja“, o ne „panorėjusi gali organizuoti“), visa vykdomoji valdžia reziduoja Vilniuje. Tuo tarpu aukštesniuose administraciniuose vienetuose jokio pagal Konstituciją privalomo valdymo nelikę.
Gaila, kad dėl to nei Seimo daugumai, nei Vyriausybei galvų neskauda. Nes neužtikrinant valdymo regionuose ne tik Konstitucija pažeidžiama, bet ir regioninės politikos šūkiai labiau panašūs į pigią veidmainystę ar bandymą papirkti kauniečius, nei tikrą rūpestį regionais.
Petras Ragauskas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politinių mokslų instituto docentas, advokatas.
