Jokiu būdu nesakau, kad šioje istorijoje viskas aišku ir negali kilti pagrįstų abejonių dėl svetimos žemės naudojimo ir Europos Sąjungos paramos gavimo. Tos abejonės įvairiais kampais ir daug kartų jau buvo analizuotos žiniasklaidoje, todėl jas tuo tarpu paliksiu nuošalyje.
Galiojanti Lietuvos teisė iš esmės numato ne tik tai, kad pašaliniam asmeniui galima naudotis savininko „pamirštu“ turtu (tai, kuo per sąsajas su motinos ūkiu kaltinamas ministras), bet ir gerokai daugiau – visišką nuosavybės perėjimą.
Tačiau, bent iš teisinės pusės, yra ir argumentų ministro naudai (netgi nesvarstant atsakomybei techniškai svarbaus klausimo kas teisiškai yra ūkio savininkas, į kieno sąskaitą pervestos Europos Sąjungos išmokos ir kt.).
Viešai nagrinėjamo galimo ministro pažeidimo esmė – naudojimasis svetima žeme, jos dirbimas, neteisingų duomenų nurodymas deklaracijoje (ir kaip to vedinys – už tai gautos išmokos). Taigi, atrodytų, pirmiausia kalbame apie konstitucinės teisės į nuosavybę pažeidimą.
Tačiau tik itin fundamentalistiškai nusiteikęs liberalas šiais laikais galėtų sakyti, kad teisė į nuosavybę yra absoliuti.
Pradėsiu nuo to, kad mūsų Civilinis kodeksas (4.68–4.71 straipsniai) numato įgyjamąją senatį – mechanizmą, kai turtu nesirūpinantis savininkas praranda jam teisiškai priklausiusį turtą, o tam tikrą laiką jį realiai valdęs asmuo įgyja į jį nuosavybės teises („Fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą“, CK 4.68 str. 1 d.).
Taigi, galiojanti Lietuvos teisė iš esmės numato ne tik tai, kad pašaliniam asmeniui galima naudotis savininko „pamirštu“ turtu (tai, kuo per sąsajas su motinos ūkiu kaltinamas ministras), bet ir gerokai daugiau – visišką nuosavybės perėjimą. Beje, šis mechanizmas nėra Lietuvos išskirtinumas. Jis žinomas nuo seniausių laikų ir visuotinai bei nuosekliai taikomas iš esmės visose Vakarų civilizacijai priskiriamose šalyse. Skirtingose valstybėse dažniausiai pasitaiko tik variacijos dėl reikalaujamų nepertraukiamo valdymo terminų.
Bandymas ieškoti atsakymo į klausimą, kodėl taip yra, mums atskleidžia dar platesnį paveikslą ir šiuo požiūriu dar svarbesnę tiek Vakarų teisės kultūroje, tiek ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuluotą doktriną: nuosavybė įpareigoja (svarbesnę be kita ko todėl, kad kito asmens vardu teisiškai įregistruoto žemės sklypo įgyjamąja senatimi, bent šiuo metu, Lietuvoje perimti negalima, žr. CK 4.69 str. 3 d.).
Ką reiškia tai, jog „nuosavybė įpareigoja”? Įvairius dalykus. Bet pirmiausia tai, jog savininkas privalo tinkamai rūpintis savo nuosavybe. Jei jis to nedaro, gali kilti su kitų asmenų teisių apsaugos idėja nesuderinama žala (kiekvienam mūsų „arčiausiai kūno“ būtų savininkui priklausančio namo netinkama priežiūra, kuomet eidami šaligatviu galime nukentėti nukritus tinko gabalui nuo neprižiūrimo balkono arba susidėvėjusiai stogo čerpei; aptariamos istorijos kontekste tai galėtų būti apleistame kaimyniniame lauke augančios piktžolės, kurios beria sėklas į dirbamus ir kruopščiai prižiūrimus kaimyno laukus).
Dar daugiau. Nuosavybės socialinė funkcija apima ir tai, jog nuosavybė turi teikti socialinę naudą (t.y. naudą visuomenei). Šiuosyk nesileisdamas į teorinę polemiką su kraštutiniais liberalais, pasiremsiu formaliu argumentu – gausia mūsų Konstitucinio Teismo jurisprudencija.
Patys spręskite, ar tokiame teisiniame kontekste apleistą kaimyno žemę sutvarkančiam asmeniui galima reikšti pagrįstas pretenzijas.
Ir netgi tuo, ką jis yra nurodęs pasisakydamas apie žemę, kaip specifinį nuosavybės objektą: dar 1994 m. gegužės 27 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, jog specifinė žemės paskirtis ir padėtis, palyginti su kitais nekilnojamojo turto objektais, lemia ir specialų teisinį žemės santykių reguliavimą, o, pavyzdžiui, 1995 m. kovo 8 d. ir 1996 m. rugsėjo 25 d. Konstitucinio Teismo nutarimuose aiškiai konstatuota, kad Konstitucijoje žemė traktuojama kaip visuotinė vertybė, turinti socialinę funkciją – tarnauti tautos gerovei.
Apleista žemė tautos gerovei tarnauti negali. Be to, ji paprastai kelia dar ir žalą kaimyninių sklypų savininkams. Todėl patys spręskite, ar tokiame teisiniame kontekste apleistą kaimyno žemę sutvarkančiam asmeniui galima reikšti pagrįstas pretenzijas. Tuomet ir pretenzijos dėl Europos Sąjungos paramos „pasisavinimo“ atsiduria kitokiame kontekste (juk pagal Europos Sąjungos teisę parama mokama ne už tai, kad asmeniui priklauso žemė, o už tai, kad ji yra dirbama).
Vis dėlto baigti šį tekstą norėčiau dar vienu patvirtinimu, kad situacija nėra vienareikšmiška: ministras viešai teisinasi tuo, kad neįmanoma sužinoti, kas yra kaimyninių sklypų savininkai. Bet juk tai netiesa! Ir šiuo atveju ministras arba gudrauja, arba visiškai nesidomėjo savo galimybėmis sužinoti kas yra kaimyninio sklypo savininkas.
Jei būtų pagalbos ir patarimo kreipęsis į mane ar bet kurį kitą advokatą, iš Registrų centro be jokių problemų ir labai operatyviai sužinotume, kam priklauso kaimyninis sklypas. Juk jei jis neprižiūrimas ir daro ar bent gali daryti žalos ministrui arba jo motinai, yra teisinis pagrindas kaimynui pareikšti pretenziją ir netgi pateikti ieškinį. Todėl informaciją apie savininkus Registrų centras to paprašiusiam advokatui suteiktų.
Dr. Petras Ragauskas yra VU TSPMI docentas, advokatas.
