Tada ir vėl bus aišku, kurgi vyrų, o kur moterų pareigos, teisės bei atsakomybių sritys. Ir, tikėtina, niekam dėl to nesinorės nei prieštarauti, nei kovoti.
Visuomenėse, kur įstatymai ir kultūrinės normos jau seniai įteisino lyčių lygybę, pramonės revoliucija leido sėkmingai valdyti mechanizmus nenaudojant fizinės jėgos, kontraceptikai bei medicinos pažanga suteikė moterims galimybę planuotis vaikų skaičių, jų gimimo laiką pačioms nesibaiminant mirties, kaip kad buvo visą žmonijos istoriją iki šiol, vis tiek atsiranda kovojančių už moterų teises, argumentuojant, kad jos pažeidžiamos daugelyje sričių – nuo netolygaus pasiskirstymo buities darbais iki nepakankamai užimamų pozicijų aukščiausiuose politiniuose postuose.
Ir todėl pasigirsta džiūgavimai: valio, moteris tapo prezidente, ministre ar kokios nors svarbios įstaigos vadove. Moteris!
Taigi, pabrėžiama ne kompetencija, patirtis, žinios, bet lytis.
Tai būtų neabejotinai džiugu Sirijoje, Afganistane ar Saudo Arabijoje – visuomenėse, kuriose nors ir naudojamasi šiuolaikinėmis technologijomis, tačiau apstu ne tik feodalinės, bet ir gentinės sanklodos tiek tradicijose, kasdieniniame gyvenime, tiek ir įstatymuose.
Tačiau Lietuvoje?
Žinoma, čia galima vardinti įvairius statistinius duomenis apie vyrų ir moterų atlyginimų skirtumus, lyčių proporcijas politikoje bei versle, buities darbų pasidalijimą ir t.t.
Tačiau tai kiekybinis situacijos vertinimas. O kaip su kokybiniu? Ką iš tiesų rodo statistika?
Nors skundžiamasi atotrūkiu tarp vyrų ir moterų darbo užmokesčio, tačiau mažesni atlyginimai mokami tose srityse, kuriose tradiciškai darbuojasi daugiau moterų. Vaikų darželio auklėtojas ar bibliotekininkas vyras tikrai negauna daugiau nei jo kolegė moteris.
Kvotų idėja yra diskriminacinė, nes ji akcentuoja pirmiau lytį, o ne gebėjimus, patirtį.
Todėl galima kelti klausimą, kodėl tam tikrų profesijų, pakankamai svarbių ir reikalaujančių kvalifikacijos, atsakomybės, atlyginimai yra gerokai mažesni už vidutinį darbo užmokestį.
Ar tikrai moterys pasirenka tas profesijas, kur mažesni atlyginimai, tik todėl, kad joms užkirstas kelias rinktis kitas?
O gal tiesiog moterys renkasi kitokią veiklą nei vyrai, nes joms ji labiau patinka, jos ten gali save realizuoti?
Akivaizdu, kad vyrai ir moterys yra skirtingi – chromosomos, išvaizda, hormonų balansas ir daugelis kitų akivaizdžių fiziologinių požymių, kuriuos galima aprašyti, įvardinti ir paaiškinti, tai įrodo.
Mes esame skirtingi tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Todėl natūralu, kad žmonės, nors ir yra unikalūs individai, tačiau kartu yra ir socialios būtybės – mums reikia kitų žmonių, mes bendraujame su panašiais į save. Ir todėl galima atrasti bendrus vardiklius, kurie sieja mus: lytis, išsilavinimas, etinis supratimas, amžius, tautybė ir daugelis kitų.
Todėl ir galima rasti tam tikrų bendrumų tarp įvairių profesijų atstovų.
Taip, moterys rečiau renkasi tiksliuosius mokslus nei vyrai, tačiau daug dažniau tampa slaugėmis, auklėtojomis. Ar todėl, kad mergaitės auklėjamos ypatingai, trukdoma joms vienų tikslų siekti, o kiti primetami? O gal mes tiesiog esame skirtingi ir tie skirtumai pasireiškia ir renkantis profesiją, pomėgius?
Kažkodėl skirtumai dramatizuojami, su jais stengiamasi kovoti, nors jie nereiškia, kad vieni ar kiti yra kuo nors geresni ar prastesni. Tiesiog kitokie.
Ir užuot skatinus gabiausius moksleivius nepriklausomai nuo jų lyties, pasirenkamos įvairios programos, turinčios tam tikrose srityse keisti lyčių proporcijas. Iškeliamos idėjos apie privalomas kvotas. Pirmiausia politikoje.
Bet ar tikrai moterys nesiveržia į politiką dėl diskriminacijos, ar tiesiog todėl, kad dalis to visai nenori?
Juk norinčioms neblogai sekasi. Nors Vyriausybėje šiandien moterų nėra, tačiau tai veikiau išimtis, o ne taisyklė. Tereikia atsiversti Prezidentūros kontaktų puslapį. Vyriausiųjų patarėjų pozicijose penkios moterys ir du vyrai, o patarėjų – net dvidešimt dvi moterys ir vos devyni vyrai. Beje, tokios tendencijos žymi abi mūsų prezidentės kadencijas.
Metoo judėjimas žymi ribą, kai seksistiniai argumentai vėl atgyja. Tik dabar jau dažniau be kaltės kaltas vyras.
Žvelgiant į mūsų realybę panašu, kad ne lytis, o šeimos ir kitokie ryšiai dabar lemia sėkmingą karjerą. Užaugo visa jaunoji politikų karta, kuriai pavardė tampa prekės ženklu. Ir lyties faktoriaus čia nėra.
Taigi, dauguma vyrų ir moterų atranda savo veiklos sritis ir be išorės reguliavimo ir mums tai neblogai sekasi.
Idėjos įvesti lyčių kvotas būtų dar vienas žingsnis į santvarką, kai lytis, o ne gebėjimai taptų pagrindiniu kriterijumi užimti tam tikrą statusą.
Bet kokia kvota reiškia, kad dalis gabių ir protingų žmonių „lieka už borto“ tik todėl, kad jie turi užleisti poziciją kitos lyties asmeniui, kas kad truputį mažiau kompetentingam. Ar tai naudinga mums kaip visuomenei?
Kvotų idėja yra diskriminacinė, nes ji akcentuoja pirmiau lytį, o ne gebėjimus, patirtį.
Kodėl turėtų būti daugiau moterų politikoje? Man nerūpi lyčių proporcijos, bet rūpi priimamų įstatymų kokybė. Taip pat korupcijos, protekcionizmo, nepotizmo mažinimas.
Ar jums rūpi, vyras ar moteris jus operuos? Kas atliks laboratorijoje kraujo analizę? Nuskenuos prekes prekybos centre?
Man ne. Svarbu, kad darbas būtų atliktas laiku ir kokybiškai.
Tai individualistinis požiūris. Ir lygių galimybių užtikrinimas nebūtinai reiškia, kad ir rezultatas turi būti toks – po lygiai turėsime vyrų ir moterų švietime, politikoje, versle.
Tačiau nemažai žmonių taip nemano. Štai kai kurie Seimo nariai imasi kovos ir su diskriminacija šeimose. Ne, darbo kodeksai ar mokestinės sistemos pakeitimai į jų planus neįeina. Tiesiog privalomai padalins vaiko priežiūros laiką abiem tėvams. Politikai žino geriau, kaip jums derinti šeimą bei darbą ir kaip pasiskirstyti vaidmenimis. Jūsų pačių labui, žinoma.
Manau, kad dabar yra pats geriausias istorijoje laikas moterims.
Nors yra moterų, kurios laimingos galėdamos atsidėti tik vaikų auginimui, yra tokių, kurios jau po kelerių mėnesių grįžta į darbą, o mažyliu rūpinasi tėtis, nes taip tiems žmonėms patogiau. Vieno profesija leidžia dirbti iš namų, kitas turi skubėti atgal į darbą, nes net pusmečio pertrauka reiškia kvalifikacijos praradimą. Ir tai nepriklauso nuo lyties.
Jei manote kitaip, jus reikia apšviesti, nes esate suklaidinti. Privalu viską ir šeimoje, ir darbe dalintis po lygiai. Kitu atveju, jus diskriminuoja, net jei taip nesijaučiate. Tokia naujoji tiesa.
Metoo judėjimas žymi ribą, kai seksistiniai argumentai dabar vėl atgyja. Mūsų visuomenės keičiasi. Tik dabar jau dažniau be kaltės kaltas vyras, o ne moteris. Nesvarbu, kad prieš 10 metų vykusių ar išgalvotų istorijų neįmanoma įrodyti. Moterimi tikėti privalu.
Prieš gerą šimtmetį vyras buvo teisus tik todėl, kad jis vyras, o šiandien tokia pat logika bando remtis kai kurios moterys.
O juk dar prieš keletą metų būtų neįmanoma net įsivaizduoti, kad ne teismas, bet žiniasklaida, visuomenės nuomonė nusprendžia, kas kaltas, kas ne ir kokia bausmė turi būti skirta „kaltininkui“, kas kad ne laisvės atėmimo – reputacijos, darbo praradimas ir sugadinta karjera kartais baisiau už areštą.
Šiandien būti feministe, kovoti už moterų laisves yra jau tam tikras gyvenimo būdas ir net pragyvenimo šaltinis. Skrydžiai į įvairius renginius bei konferencijas, lankstinukų spausdinimas ir dalyvavimas televizijos laidose – viskas vardan jos, moters, gerovės ir teisių.
Ir čia norisi kelti klausimą – kiek asmeninės patirtys, nuoskaudos gali būti pozicionuojamos kaip visuomeninė tendencija?
Panašu, kad dalis moterų stengiasi istorines patirtis, asmenines nuoskaudas redukuoti į dabartį.
Ar iš tiesų smurtas Lietuvoje kultūrinė norma, kaip kartais teigiama, ar vis dėlto nuo normos nukrypstantis elgesys? Nuo atsakymo ir priklauso požiūris į smurtautojus – ar žmonės smurtauja todėl, kad yra vyrai ir visuomenė tai toleruoja, ar šio elgesio priežastys yra kitos – priklausomybės, elgesio sutrikimai, trauminės vaikystės patirtys.
Tik ginti moteris ar ir ieškoti priežasčių, kodėl kai kurie žmonės elgiasi netinkamai, bei jas šalinti?
Lygių galimybių užtikrinimas nebūtinai reiškia, kad ir rezultatas turi būti toks – po lygiai turėsime vyrų ir moterų švietime, politikoje, versle.
Ar kaltas šiandienos gimnazistas, kad kieno nors namuose vyksta muštynės? Kas nors gauna neteisingai mažą atlyginimą?
Tačiau suaugusios moterys jau rūpinasi, kad augtų tvirtos mergaitės, kad jos kuo labiau domėtųsi tiksliaisiais mokslais. O berniukai? Jiems ir taip pasisekė, nes jie jau gimė potencialiais dominantais, smurtautojais? Na, tokiais, kaip jų tėvai, kurių gyvenimo kokybės rodikliai vieni prasčiausių Europoje?
Mes be galo skirtingi, tačiau kaip idealas peršamas vienodumas.
Nors manau, kad dabar yra pats geriausias istorijoje laikas moterims. Kai gali rinktis iš daugybės gyvenimo kelių bei modelių. Lygios galimybės atveria kelius, tačiau nebūtina jais žengti. Bent jau kol kas.
Nepaisant pasikeitusio pasaulio gimsta mergaitės ir berniukai. Skirtingi vieni nuo kitų. Nors evoliuciją, žinoma, prognozuoti sunku. Galbūt bėgant laikui iš tiesų evoliucionuosime į vienalytes amebas, kurios dauginsis dalijimosi būdu ir paliks tobulą palikuonį – identišką kloną.
O kol kas norėtųsi daugiau pagarbos ir tolerancijos vieni kitų skirtumams. Juk be jų nelieka mūsų unikalumo.
