Tai yra mūsų viltis. Dievas yra Emanuelis, jis yra „Dievas-su-mumis“. Be galo didis tapo mažu. Dieviškoji šviesa nušvietė pasaulio tamsą. Dangaus šlovė pasirodė žemėje per Kūdikio mažumą.
Ir jei Dievas ateina net tada, kai mūsų širdys primena skurdžias ėdžias, tada galime sakyti: viltis nėra mirusi, viltis yra gyva ir amžiams apgaubia mūsų gyvenimą!
„Broliai ir seserys, atidarydami Šventąsias duris pradėjome naują Jubiliejų: kiekvienas iš mūsų gali įžengti į šį malonės žinios slėpinį. Šią naktį pasauliui plačiai atsivėrė vilties durys. Šią naktį Dievas kiekvienam sako: ir tau yra vilties!“, – tęsė popiežius Pranciškus.
Kad priimtume šią dovaną, priminė jis, turime leistis į kelią su ta pačia nuostaba, kaip ir piemenys, kurie išgirdo kalėdinį skelbimą. Evangelija sako, kad jie leidosi į kelią tuoj pat, nedelsdami, skubiai (žr. Lk 2, 16). Tai svarbi gairė mums, kaip atrasti prarastą, atgaivinti nusilpusią viltį: nedelsti, nelėtinti žingsnio ir skubėti ten, kur kviečia Gražioji Naujiena.
Nedelsdami skubėkime pamatyti dėl mūsų gimusio Viešpaties, lengva ir judria širdimi, pasirengusia susitikimui, kad sugebėtume kiekvieną gyvenimo situaciją išgyventi su viltimi. Krikščioniška viltis yra veikli, ji nėra paprastas laimingos pabaigos laukimas. Ji yra Viešpaties pažado priėmimas dabar ir čia, kenčiančioje ir dejuojančioje žemėje. Ši viltis neleidžia lūkuriuoti nieko nedarant, įstrigti paviršutiniškuose įpročiuose, skęsti tinginystėje ir vidutinybėje, iš tolo piktintis blogais dalykais, patiems nedrįstant nieko daryti. Ši viltis skatina tapti piligrimais, ieškančiais tiesos, nerimstančiais svajotojais, kuriems ramybės neduoda paties Dievo svajonė apie naują pasaulį, kuriame viešpatauja taika ir teisingumas.
Pasimokykime, kvietė Pranciškus, iš piemenų: viltis, kuri gimė šią naktį, nepakelia sėsliųjų inercijos ir tinginystės tų, kurie įsitaisė savo patogumuose. Ji nesitaiksto su netikru apdairumu tų, kurie nesiryžta rizikuoti, ir su išskaičiavimais tų, kurie galvoja tik apie save. Ji nesuderinama su vangiu gyvenimu tų, kurie nekalba apie blogį ir neteisybę, užgriuvusius vargingiausiuosius.
Priešingai, krikščioniškoji viltis, kviesdama kantriai laukti, kol dangaus karalystė sudygs ir išaugs, reikalauja iš mūsų, Viešpaties mokinių, drąsos jau šiandien atsakingai ir su atjauta gyventi pagal šį pažadą, būti šviesos piligrimais pasaulio tamsybėse.
„Broliai ir seserys, tai yra Jubiliejus, tai yra vilties metas! Jis kviečia mus iš naujo atrasti susitikimo su Viešpačiu džiaugsmą, kviečia mus dvasiškai atsinaujinti ir įpareigoja mus keisti pasaulį, kad dabarties laikas iš tiesų taptų jubiliejiniu laiku“, – pabrėžė Šventasis Tėvas, linkėdamas, kad pokytis paliestų viską ir visus, mūsų motiną Žemę, bjaurojamą pelno logikos, neteisingų skolų slegiamas skurdžiausias šalis, visus, kurie kenčia nuo senų ir naujų vergovių.
Nešti viltį ten, kur ji prarasta, kur gyvenimas sužalotas, kur svajonės sudaužytos, yra dovana mums ir mūsų pareiga.
Nešti viltį ten, kur ji prarasta, kur gyvenimas sužalotas, kur svajonės sudaužytos, kur vyrauja nuovargis ir kartėlis, kur vienatvė ir kančia, kur skurdas, karas ir smurtas, yra dovana mums ir mūsų pareiga.
„Pradedame Jubiliejų tam, kad visiems būtų suteikta Evangelijos viltis, meilės viltis, atleidimo viltis“, – kalbėjo Pranciškus, kardinolo C. M. Martini žodžiais kviesdamas paklausti savęs, ar mūsų širdyje yra laukimo ir vilties, ar stengiamės suprasti krikščioniškos vilties didybę, įveikti savo nepasitikėjimą ir baimes?
„Sese, broli, šią naktį būtent tau atsiveria Dievo širdies „šventosios durys“. Jėzus, „Dievas-su-mumis“, gimė dėl tavęs, dėl mūsų, dėl kiekvieno vyro ir moters. Su juo sužydi džiaugsmas, su juo gyvenimas pasikeičia, su juo viltis nenuvilia“, – Kalėdų nakties Mišių homilijoje sakė popiežius Pranciškus.
