Vis dėlto Gyvulių revoliucija galėtų būti bet kuri kita revoliucija, kuri staigiai nukerta visuomenės ir individo ryšius su senąja politine, ekonomine ir socialine sistema, bei visus sulygina. Porevoliucinė laisvė, lygybė, brolybė – laikinos tarsi gyvulių lygybė. Tai įrodė 1917 m. bolševikų perversmas, 1789-1794 m. Prancūzijos, 1979 m. Irano ir 1989-1991 m. Dainuojanti revoliucijos. Praėjus daugiau kaip dvidešimt metų po Sovietų Sąjungos griūties matome, jog tarp Visagino ir Nidos visi gyvuliai lygūs, bet yra lygesnių už kitus.
G.Orvello satyroje Napoleoną tapti lygesniu įgalina iš kalės pavogti ir kariais užauginti šuniukai. Lietuviškoje satyroje šunų vietoje pinigai, kurie ne tik iškelia vienus virš kitų, sukuria išimtis nugalėtojams, bet ir keičia post-revoliucinę socialinę realybę. Šimtais, o gal ir tūkstančiais galime skaičiuoti kiaules, kurios lygesnės už likusius tris milijonus. Vis dėlto gydytojas ligotą žmogų gydyti pradeda pirmiausia imdamasis sunkiausių ligų, o diskusiją apie (ne)lygybę reikia pradėti kalbant apie lygiausias kiaules.
Lygiausia dviguba „V“
Lietuvoje yra dvi kiaulės, kurios akivaizdžiai lygesnės už visus kitus gyvulius: kas draudžiama daugeliui, leidžiama Viktorui ir Vladimirui. Šie du lietuviško kapitalizmo atstovai nepaiso absoliučios daugumos vakarietiškų ir tradicinių vertybių, nors abu deklaruoja ypač didelę meilę pastarosioms.
Praėjus daugiau kaip dvidešimt metų po Sovietų Sąjungos griūties matome, jog tarp Visagino ir Nidos visi gyvuliai lygūs, bet yra lygesnių už kitus.
Taip pat, visuomenės normos ir įstatymai – jiems pavaldūs, o ne vice versa. Paskutiniojo praėjusio amžiaus dešimtmečio metais užsiauginę savo šuniukus, Viktoras ir Vladimiras šokdina visuomenę, miestus ir valstybę pagal savo užgaidas ir akivaizdžiai tyčiojasi iš visų kitų. Visgi, jų elgesys likusiųjų atžvilgiu gerokai skiriasi. Šie skirtumai yra neatsitiktiniai, o labai dėsningi.
Kodėl Viktoras investuoja į Lietuvos rinkėjus?
Paprastai kalbant, kapitalizmas – užburtas ratas, kuriame uždirbama pridėtinė vertė yra investuojama, kad kapitalui sukantis antrą sykį tuo pačiu ratu uždirbta pridėtinė vertė būtų didesnė nei pastarąjį kartą. Kapitalistas visuomet investuoja siekdamas uždirbti daugiausia lengviausiu keliu. Tuo tarpu kapitalistinė ekonomika sklandžiai funkcionuoja tik augdama maždaug 3 procentais.
Jau XX amžiaus pirmojoje pusėje verslininkai suprato, jog aplinka ir infrastruktūra yra būtini elementai, norint užauginti santykinai išsilavinusius darbuotojus, užtikrinti jiems galimybę sveikiems atvykti į darbo vietą ir parduotuvę, į kurią, taip pat, reikia nugabenti prekes. Todėl dalį generuojamos pridėtinės vertės buvo pradėta investuoti ne tiesiogiai į kapitalą, tačiau į visuomenę, jos gyvenamąją aplinką ir plėtrą.
Viktoras – kapitalistas, kuris tiesiog nori uždirbti daugiau, todėl privalo nugabenti pagamintą prekę į parduotuvę ir užtikrinti, jog pirkėjas, perskaitęs etiketę, pasirinks jo produkcijos stiklainį. Sklandžiam prekių pasiūlos ir paklausos mechanizmo darbui būtina tvarkinga infrastruktūra, bet tiesti kelius, apmokyti darbuotojus ir gydyti klientus – brangios ir ilgalaikės investicijos, kurių generuojamas pelnas tolimas ir, apskritai, abejotinas.
Kita vertus, Lietuvos investicijos į reikiamą infrastruktūrą ir visuomenės dalį Viktorui beveik nieko nekainuoja ir kapitalisto logika sako, jog investicijos į pavienius rinkėjus ir jų suteiktą galią valdyti Lietuvos biudžeto lėšas yra optimalus kelias norint pasiekti didžiausią pelną. Nereikia Maskvos G.Plechanovo liaudies ūkio akademijos aukštosios matematikos diplomo, jog apskaičiuotume, kad kelius į fabriką tiesti už Lietuvos piliečių pinigus – pigiau.
Kodėl Vladimiras daro ką nori?
Skirtingų ekonomikos mokslų atstovų ir kritikų vertinimu prieš 50 – 30 metų kapitalizmas žengė į kitą etapą. Tradicinėje, senojoje sistemoje materiali, kitaip tariant, apčiuopiama prekė buvo perkama siekiant parduoti ją brangiau.
Naujajame etape apčiuopiamumo nebeliko, o didžiausią pridėtinę vertę sukuria investiciniai bankai ir biržos makleriai pirkdami ir parduodami įmonių akcijas, skolas, rizikos fondus, draudimus ir panašius neapčiuopiamus objektus.
Šie kapitalistai negamina jokios prekės ir net krizės metu uždirba milžiniškus pelnus spekuliuodami. Pavyzdžiui, šių metų pradžioje „Royal Bank of Scotland“ bosas Stephenas Hesteris gavo 963 tūkst. svarų sterlingų premiją, nes nuo 2008-ųjų metų atleidęs 36 000 darbuotojų, bankas per paskutinį 2011 metų ketvirtį uždirbo 2 mlrd. svarų sterlingų pelno.
Lygiausias tarp lygių Vladimiras prieš rinkimus deklaravo, jog jo turimų vertybinių popierių, meno kūrinių ir juvelyrikos vertė – 176,4 mln. Lt, o sausio šių metų sausio pabaigoje ir vasario pradžioje atliko tris stambius akcijų pirkimo sandorius, kurių vertė – daugiau nei 21 mln. Lt. Pelnas uždirbamas spekuliuojant vertybiniais popieriais, meno kūriniais ir juvelyrika nereikalauja investicijų į kelius, mokyklas, darželius, ligonines ar bent kokia kitą infrastruktūrą.
Šis poetas, treneris, šokėjas, krepšininkas – jo paties žodžiais tariant, vienintelis Lietuvis ir kiti jam nereikalingi.
Dėl šios paprastos priežasties neverta stebėtis, jog Vladimiras gali sau leisti daugiau nei eilinė kiaulė. Jis – ne šios žemės gyventojas, kurio materialinė gerovė priklauso nuo besikeičiančių skaičių kompiuterių ekranuose ir Lietuvos gyventojų nuomonė, jam skirtingai nei Viktorui, neatneša nei pelno, nei nuostolių.
Šis poetas, treneris, šokėjas, krepšininkas – jo paties žodžiais tariant, vienintelis Lietuvis ir kiti jam nereikalingi.
Iškreiptas porevoliucinės visuomenės paveikslas
G.Orvello gyvulių ūkyje gyveno darbinis arklys Dobilas, kuris dirbo ilgiau, sunkiau ir stropiau už visus, o visoms gyvenimo situacijoms turėjo atsakymą: „Dirbsiu dar atkakliau“ ir „Napoleonas visuomet teisus“. Norisi tikėti, jog paprastas lietuvis – ne darbinis arklys, tačiau dominuojanti nuomonė „Lygiausia kiaulė žino kaip“ sukelia daug abejonių.
Lietuvos socialinėje atmintyje dar gyvas, nors jau šiek tiek iškreiptas laisvos, lygios ir broliškos porevoliucinės visuomenės paveikslas, kuriame Viktoras ir Vladimiras – tokie kaip visi, o tūlas lietuvis, „dar atkakliau dirbdamas“, taps lygesnis už visus.
Po eilinio Viktoro ir Vladimiro išsišokimo dažnai galima išgirsti pašalaitį kartojantį lietuvių liaudies patarlę: „Kas pinigus moka, tas ir muziką užsako“, tyliai viliantis, jog vieną dieną pagal jo muziką visi šoks. Ši turto ir galios viltis mus skatina prarasti paskutinį savigarbos lašą ir šokti pagal Viktoro ir Vladimiro pasiutpolkę.
