Pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvata spaudai mūsų grupei tikrai sugeneruotų papildomą milijoną pelno, bet, nepaisant šios pagundos, manau, kad šiuo metu dar nereikia daryti išimties spaudai. Žiniasklaidos skaidrinimo darbas dar neatliktas.
Prezidentė ir teisi, ir nelabai
Prezidentė Dalia Grybauskaitė lapkričio pabaigoje pasisakė apie būtinybę mažinti PVM tarifą spaudos leidiniams iki 9 proc. (iki 2009 m. jis buvo 5 proc., po mokesčių reformos lengvatinis tarifas panaikintas, tad dabar spauda moka 21 proc. PVM). Anot prezidentės, tą padaryti būtina, nes laisvas žodis negali išgyventi. Jos patarėja net prasitarė, kad žodžio laisvė yra valstybės saugumo garantas. O kur dar tikimybė, kad sumažinus tarifą skaitytojai gaus pigesnius ir geresnės kokybės leidinius...
Nedrįsčiau ginčytis, kad žodžio laisvė ir objektyvi žiniasklaida yra labai svarbūs veiksniai demokratinės valstybės gyvenime. Bet visa kita yra nesąmonė. Visų pirma, manau, kad PVM lengvata reikalinga tik naujienų spaudai, o jos jau liko nedaug, nes naujienos išsikraustė į internetą. Taigi gal geriau dotuokime prieigas prie interneto? Antra, PVM lengvata spaudai, mano galva, buvo panaikinta norint pamokyti porą leidėjų. Pritariu šiems veiksmams, nes jie yra pridarę daug blogio mūsų valstybei, kadangi jau seniai nedirba savo tikrojo darbo ‒ negina visuomenės intereso.
Problema yra ta, kad nacionaliniai leidiniai, kaip ir daugelis rajoninių laikraščių, yra parsidavę.
Spauda visada ‒ ir tada, kai buvo nuspręsta didinti PVM tarifą, ir dabar ‒ buvo ir yra labai svarbi. Vyriausybei nepatiko minėti leidėjai, manę, kad yra įtakingiausi. Būsiu atviras: jie ir man nepatiko (ir vis dar nepatinka), matau, kad ir skaitytojai tai pradėjo suprasti, nes jų leidinių reitingai sparčiai krenta. O baimė audituoti tiražus tik parodo, kad jie labai maži, o patys leidėjai ne tokie jau įtakingi.
Problema yra ta, kad nacionaliniai leidiniai, kaip ir daugelis rajoninių laikraščių, yra parsidavę. Sunkumų iškyla visiems, bet juk mes neiname žudyti, kai neturime darbo? Ištikus bėdai ieškome bet kokio darbo ir jo imamės, kad tik duonos kąsnį pelnytume. O kodėl žiniasklaida parsiduoda, kodėl ji neieško kito kelio? Neslėpkime to: ji parsiduodavo ir ne sunkmečio laikais, ji parduodavo įtaką ir anksčiau, ne tik dabar, ypač spausdintinė žiniasklaida. Todėl manau, kad Vyriausybė teisingai nusprendė neišskirti iš kitų šios apkerpėjusios srities. Tikiuosi, kad Vyriausybė dar nebaigė savo darbo, žiniasklaidos akcija „Darom 2012“ dar tik prasidėjo.
Ką dar reikia padaryti
Kaip minėjau, PVM dydis čia nieko nepakeis. Reikia leisti numirti tai žiniasklaidai, kuri yra pažeidusi esmines vertybes ir prigimtines funkcijas dirbti visuomenės interesui, dirbti garbingai, sąžiningai ir skaidriai, atsiskaitant tik prieš savo skaitytoją, kuri, mojuodama laisvo žodžio vėliava, iš tiesų tą žodį pardavinėja, bandydama bet kokiais būdais išgyventi. Kai tai nutiks, liks tik tokia žiniasklaida, kuri šiame „versle“ nori būti ilgą laiką, todėl dirba sąžiningai ir skaidriai, gina ne finansinių rėmėjų, o visuomenės interesus.
Kaip galime tai padaryti
Manau, Vyriausybė, apmokestindama žiniasklaidą papildomu PVM tarifu, panaikindama lengvatas autoriniams mokesčiams (anksčiau dauguma redakcijų darbuotojų dirbo pagal autorines sutartis, kur GPM tarifas buvo 15 proc., dabar taikomas pilnas apmokestinimas), pasielgė teisingai. Tik ar padarė darbą iki galo? Ar kas nors iš Vyriausybės narių pasidomi, kur investuojamos daugiau kaip 40 mln. Lt per metus valstybinių įstaigų komunikacijai skiriamų lėšų? Kiek iš jų patenka tiems, kuriuos Vyriausybė norėjo nubausti? Juk šie milijonai išeina iš mokesčių mokėtojų kišenių. Na, gerai, dalį duoda Europos Sąjunga, bet tai juk vis tiek mokesčių mokėtojų pinigai. Paklauskite savęs, gerbiami politikai, kodėl biudžeto lėšomis apmokėta komunikacija yra perkama mokamose žiniasklaidos priemonėse? Kodėl žmogus, sumokėjęs į biudžetą, dar turi mokėti už leidinį, spausdinantį jam skirtą žinutę, kurią nori perduoti viena ar kita ministerija ar šiaip valstybei arba savivaldybei priklausančios įmonės, tarkime, „Vilniaus vandenys“.
Juk nemokamai prieinama žiniasklaida yra daug didesnė pagal savo pasiekiamą auditoriją...
Juk nemokamai prieinama žiniasklaida yra daug didesnė pagal savo pasiekiamą auditoriją: televizija, bent keturi nacionaliniai naujienų portalai, daugybė radijo stočių, o nemokama spauda yra skaitomesnė už mokamą. Problema ne ta, kad politikai nežino reitingų, jiems svarbu tai, kad investuodami biudžeto pinigus į tam tikras žiniasklaidos priemones gali nusipirkti tylą ar palankumą. Bet atminkite, kad mūsų valstybė bus sveika ir saugi tik tada, kai turėsime garbingą žiniasklaidą, kuri neparsiduos nei jums, nei jūsų oponentams, kuri neparsiduos ir reklamos užsakovams. Labai tikiu, kad ateis laikas, kai politikas ar reklamos pirkėjas, kurį žiniasklaida gąsdins ar siūlys nepažymėtos formos reklamas, sugebės pranešti apie tai atitinkamoms institucijoms ir informuos apie tai žiniasklaidą, kuria jis pasitiki. Tada mano širdis džiaugsis, kad gyvenu Lietuvoje ir dirbu žiniasklaidos srityje.
Valstybės institucijos užmerktomis akimis
Jeigu paklaustume Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) ar „Sodros“ vadovų, kada paskutinį kartą tikrino Lietuvos žiniasklaidos įmones, tikriausiai išgirstume atsakymą, kad seniai, o gal ir niekuomet. Kodėl bijoma priversti žiniasklaidą dirbti skaidriai? Kodėl tik dabar pradedama kalbėti, kad reikia atskleisti visų visuomenės informavimo priemonių akcininkus?
Tikriausiai, valstybės institucijos bijo, kad žiniasklaida už jas stipresnė, kad ji visada turi kompromituojančios medžiagos, kad, neduok Dieve, pradės ją spausti. O jūs nebijokite ir parodykite tvirtą valią. Palyginkite žiniasklaidos priemones tarpusavyje: kiek kas mokesčių sumoka, kiek kas darbuotojų turi, kiek jų vadovai gauna algos, ir pagalvokite, ar tai normalu, ar ne? Nes negali būti absurdiškesnės situacijos nei ta, kai žiniasklaidos darbuotojams atlyginimai mokami vokeliuose. Apie kokią garbingą žiniasklaidą, kuriai reikia mažinti PVM, mes kalbame?
Žiniasklaida privalo būti skaidri. Ji turi dirbti žmonėms, o ne politinių ar verslo interesų grupėms. Patikėkite, mieli politikai ir verslininkai, jums nuo to bus tik geriau ‒ tie, kurie esate priklausomi, pajusite, kas yra laisvė. O šis jausmas saldus.
